Černiauskai, jų pusbrolis Leonas Černiauskas, taip pat Leonas Grikinis iš Bernotų kaimo.
Vakaronė užsitęsė iki vėlumos. Susiruošus minėtiems vaikinams į namus, vietinis jaunimas siūlė (buvo pasiūlyta, tikriau Danius Bielinis įkalbinėjo pasilikti tik Leoną Grikinį, nes jis jau žinojo! , kad kariuomenė apsups namą. O sąskaitų su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiuodavo pasivogti. Vogti malkas buvo atvažiavę ir kiti Mėčionių kaimo vyrai. Bet Danius buvo pats pirmasis)** jiems pasilikti nakvoti pas juos: juk naktis tamsi, nors į akį durk, be to, nežinia ką gali sutikti…
Nepasiliko. Nuo vaikystės išvaikščiotą kelią nesunku buvo surasti ir tamsoje. Blogo niekam nebuvo padarę, todėl ir susitikti nieko nebijojo. Išėjo. Matyt lemtis kvietė į nebūtį.
Parėję į Radutį, dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo namus. Iš miego prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie svečiai atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską.


Jonas Černiauskas, atitarnavo lenkų okupacinėje armijoje, betr buvo nužudytas kitų okupantų – rusų

Vyrai suskubo slėptis. Tačiau kur kaimo troboje pasislėpsi… Juozas ir Leonas užšoko ant aukšto, Jonas pasislėpė priemenėje, Leonas Grikinis įsitaisė spintoje po drabužiais. Senyvas namų šeimininkas Stasys Černiauskas niekur nesislėpė.
Subraškėjo lūžtančios durys, į vidų įsiveržė būrys ginkluotų kareivių. Reikalaudami išduoti banditus, pradėjo namuose viską versti, neužmiršdami vertingesnius daiktus įsidėti į kišenę.
Nežinia ką galvojo Jonas. Jis ryžosi pasirodyti ateiviams. Deja, čia pat  priemenėje, buvo atsuktas veidu į sieną ir nušautas. Panašus likimas ištiko ir L.Grikinį. Radę jį spintoje, kareiviai čia pat subadė durtuvais.
Žudikai įsisiautėjo. Jiems jau buvo maža kraujo. Jie panoro degančio žmogaus kvapo. Namo šeimininką, jo žmoną (Valeriją)  ir dukras uždarė troboje ir stipriai užrėmė duris. Už užremtų durų pasiliko ant aukšto ir Juozas su Leonu. Iš visų pusių į namus pasipylė sprogstamos kulkos. Nešykštėjo jų okupantai. Juk lengviausia šaudyti į beginklius žmones.
Užsiliepsnojo šiaudinis stogas. Vaikinai ant aukšto atsidūrė ugniniuos spąstuos. Niekas dabar nežino, ar jie buvo pakirsti kulkų, ar tiesiog gyvi sudegė. Arčiau gyvenę kaimynai girdėjo priešmirtinį klyksmą Sako, kad tai buvo Leono Černiausko balsas. Matyt jis degė gyvas. Degančiame tvarte baubė galvijai, gailiai žvengė širmis. Suliepsnojo klojimas. Degė visa sodyba. Užremti degančiame name , blaškėsi tėvai su dukromis. Tėvui, sukrėstam šiurpaus įvykio, trūko jėgų atidaryti duris. Tik pačiu paskutiniu momentu pasisekė ištrūkti iš ugnies.
Tėvas su mama jau niekur negalėjo bėgti. Čia degė jų sūnūs, degė namai, degė visas gyvenimas. Suklupę prie degėsių, apsupti žudikų, jie pasiliko.
Michalina ir Bronė metėsi bėgti. Perbėgo alksnyną. Už jo miškelis. Perbėgo ir miškelį. Nieko nematė, nieko negirdėjo. Nežinojo, kur bėga ir nežinia kur būtų nubėgusios. Tik Michalina pamatė, kad šalia jos bėgusi sesuo pakirsta kulkos suklupo. Pasirodo, į jas bėgančias pradėjo šaudyti čia slampinėję “išvaduotojai”. Šie žmogėnai Michalinai net neleido pasilenkti prie sunkiai sužeistos sesers.


Leonardas Grikinis – spintoje su durklu perdurtas ir sužeistas paliktas degti gyvas

Atstatę paruoštus šautuvus, kaip didžiausią nusikaltėlę, nusivarė į mišką. Pastirusią nuo šalčio ir baimės, jie ilgai varinėjo merginą. Stumdydami šautuvų  buožėmis, vis grasino nušauti.
Galų gale nuvarė ją į Vaboliškės kaimą. Užėję į pirmą trobą, paklausė jos gyventojų, ar pažįsta Michaliną. Laimė, žmonės ją atpažino ir neišsigandę patvirtino, kad ji – ne “banditka”. Tas išgelbėjo merginos gyvybę. Sesuo Bronė nuo sužeidimo kitą dieną mirė.
Netoli nuo degančios sodybos buvo kita. Jos šeimininkas – Alfonsas Černiauskas, jau minėto Leono brolis, prieš metus palaidojęs žmoną, gyveno su pusketvirtų  metų sūneliu Edmundu. Ir į jo trobą prigužėjo naprašytų svečių. Liepė šeimininkui rengtis ir eiti parodyti jiems kelią. Žinojo Alfonsas, kur jį veda, bet nepuolė prašyti žudikų pasigailėjimo. Tik ramiai paklausė, už ką jį ruošiasi žudyti. Nieko neatsakė žudikai. Jie ir patys, tikriausiai, nežinojo, kodėl taip daro. Nesugraudino jų ir Edmunduko ašaros. Atvirkščiai. Buvo pasiūlyta nušauti ir jį, “bandito vaiką”. Laimei, apsigalvojo. Alfonsą išvedė į kiemą ir sušaudė.
Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (gim. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus (Julius Telyčėnas, gimęs 1932 m., gyvenantis Architektų g. 72-21 Vilniuje; tel. 442473. Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno Radutyje. Tą dieną, t.y. gruodžio 17 d. ryte visa šeima dar buvo Pošiūnuose. Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė : “Karuse, Raducis dega!” Sesuo Bronė, gimusi 1927 m., gyvenanti dabar Pošiūnų kaime, Tverečiaus apylinkėje, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radutį. Perėjo per upę. Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus iš priemenės stebėjo kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas. Tai buvo visai netoli – 0,5 km. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas.)*** . Nors degė ne giminaičio sodyba, jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. (Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus. Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė. Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Julium  vėl nusprendė nueiti prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių buvo vyšninės spalvos antpešiai, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo iš pykčio kai paėmė tėvą.)***  Čia  iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus (Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, į Pošiūnus. –atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero.)***. Be amo su dokumentais bėgo atgal (Julius nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: “Nam takije ne nužny, my evo otpustili…” Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus)***. Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus.
Negrįžo K.Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (Kitą dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo –1,5-2 km nuo Radučio kaimo Tverečiaus link – ir sako: “Karusia, jūsų vyras ar nušautas ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų (pamiškėje gyveno). Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai)***. Išsirengė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas (Rado tėvą. Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgebistai  nusivarė jį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes  Vetrovo divizijos galvažudžiai visai nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja stri bų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Prūsaitė Galena (Elena) – dabar gyvena  Žvėryne, Vilniuje. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. Tais metais rusai gaudė vyrus į kariuomenę)*** 
Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matys, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra?  Nerado jie nieko. Taip 1944 metų gruodžio 17 dieną Radučio kaime buvo nužudyti septyni niekam ir niekuo nenusikaltę žmonės.
Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Psirodo, šiame “mūšyje” petys į petį “kovėsi” ir Mielagėnų stribai. (Mielagėnų MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje)**.  Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių  žudymas  buvo vadinama klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J.V. spaudoje gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę “banditus” liepė jiems pasiduoti, bet “banditai” pradėjo į juos šaudyti. Melas!  Nieks iš jaunuolių nešaudė. Neturėjo jie kuo šaudyti. O ir žmonės buvo ne tokie. Tai buvo ramaus būdo vaikinai. Jų rankos tiko duonai auginti, o ne žudyti. Toliau minėtas “liaudies gynėjas” pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika “banditų”. Vadinasi be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis…(Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną  buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti!, nes  Radučio žudynių aukas laidojo ne Mielagėnuose)**
Neužmiršo stribas pasigirti, kad jis visą gyvenimą negailestingai kovojo su savo ideologijos priešais. Nužudytųjų ideologija buvo paprasta ir visiems gerai suprantama – malda, darbas, daina. Tai kokia tavo, sribe, ideologija jeigu dalyvavai nekaltų žmonių žudynėse?


Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus? Tą dieną, kada Radučių kaime „linksminosi“ smeršo kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė žmones, pažvelgiau ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir „nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo visuose fronto baruose esminių permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr.134 (195) be Justo Paleckio rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos, kad „Apdovanoti Lietuvos TSRS partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š.r. nuo Miskolco  užimtas Šaros.Patako miestas ir daugiau kaip 30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17 dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135(196) taip pat pranešė jau labai „lyriškus“ pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“ . Kur Radučių kaime, Černiauskų sodyboje?, „Literatūra ir menas“ atspausdinta M.Trakelio nuotrauka „Mokomės kautynių durtuvais“ – taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis Radučių kaime pas Černiauskus su durtuvu įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš baimės paklaikusį bernioką... Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „.. į š.r. ir š.v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“.
Kituose fronto baruose enkavedistų ir smeršo daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik... „linksminosi“...
Rusų armija į  Lietuvos Respublikos teritoriją įsivržė jau 1944 metų liepos mėnesio pradžioje. „Pravda“ liepos 7 dieną pranešė, jog „...š.v. ir į vakarus nuo Minsko užimti Michališki, Nestaniški, Gerviaty (Gervėčiai); 8 dieną -  „...Vilniaus kryptimi užimta 500 stambūs gyvenamieji punktai, tame skaičiuje  Pobradze (Pabradė), Nemenčin (Nemenčinė), Bezdany (Bezdonys) Nova Vilnia (Naujoji Vilnia), Medniki (Medininkai),  Taboriški (Taboriškės), Taboriški, Graužiški, Golšany, Lipniški, Morino ir geležinkelio stotis  Pobradze, Pailge, Santoki, Ivje (Vievis).“ Daug pavadinimų jau nenorėjau versti, nes taip jie rusino, lenkino Lietuvos miestų, miestelių pavadinimus.
Liepos 9 dieną I-ojo Pribaltysky frontas spėjo „išvaduoti“ (rašau, kaip rusai vadino mūsų gyvenvietes): Braslav, Vidze, Postavy, Svenciany, Lyntupy, Druja. O 3-as Beloruskas frontas savo ruožtu „išvadavo“ „.. geležinkelio stotį Lida (Lyda) ir dar 300 gyvenamuosius punktus, tame tarpe  Zastenki, Voidaty, Terniany, Porudomino, Jašuny, Turgeli, Bolšyje  Solečniki, Geronony, Dokudovo ir gelež.st A.Panary, Porubanok, Gavja.
Liepos 10 dieną  buvo pranešta, jog „.. į š.v. ir p. nuo Vilniaus vyko puolamieji mūšiai ir su mūšiais buvo užimta daugiau kaip 200 gyvenamųjų punktų, tame skaičiuje stambios gyvenvietės kaip Grišteli (Grigiškės?),  Pikeliški, Pošilki, Reša,  Šilany,, Landvarovo (Lentvaris), Zverinec, Pudniki,, Beniakony, Germaniski ir šlovingą geležinkelio stotį  Landvarovo ir  gelž.st. Stasilai, Benekoni, Novyje Svenciany (Švenčionėliai), Utena, Ignalino (Ignalina), Kozočizno, Daugiliai, Tauragunai, Koltyniany, Požymiany.
11 dieną – tarp kitų „punktų“ buvo „išvaduoti“ Meišagala, Rudziški. 12 dieną – Rimšany, Dukšty, Indurke (Inturkė), Varancy (Varėna), Gedroice (Giedraičiai), Trakai...
Žodžiu, 1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius 1945-uosius metus...
Gal ta proga „Pravda“ Nr.165 (9622) 1944 m. liepos 10 dieną išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“ medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su  fašizmu. „...  Masiniai gyventojų išvežimai į Vokietiją iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (...) Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes, areštuodavo visus  darbingus žmones, nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į Vokietiją...
Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios katorgos...
...Žmonės su giliu dėkingumu taria „Stalinas žadėjo mums laisvę. Stalinas išpildė savo pažadą, ... duoti lietuvių liaudžiai materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai, vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui...“
Jeigu kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šios žiurkės teiginius – juk viskas taip pat, paraidžiui, buvo daroma su mūsų tauta, kai atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties... Ir nemanau, kad žmonės, nors mano kartos, užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą prakeiktąją sovietinę politiką.

...Taigi aš gimiau Girdžiušu, o vėliau, kai gavau sovietinį pasą, pastebėjau, jog pasų stalo rusė darbuotoja, nesugebanti lietuviškai vartyti liežuvio, gal tingėdama, gal „transkribuodama“ į savąją kalbą, padarė mane Girdziušu. O vyresnįjį brolį Kijeve po tarnybos armijoje rusai „pakrikštijo“ Girdiušu. Teisine kalba kalbant mano mama rusiškojo režimo pagalba pasigimdė vaikus net nuo „trijų“ vyrų. Išdykusi, po paraliais, ta mano mama. Vėliau tas priverstinis, o tikriau rusiškas „krikštas“ atsirūgo mums visiems, nes reikėjo juridiškai įrodinėti, jog mes broliai ir seserys. Taigi, kad nesiblaškyčiausi tarp šių pavardžių, paliksiu kaip mano - Girdziušas.

Apie 1947 metus.  Sesuo Č esė, Alma ir Teofilis

Tad  Liudvikas Girdziušas turėjo penkis vaikus: vyriausiąjį  sūnų Teofilį, dukras Česlavą ir Almą bei vėl sūnus - Osvaldą ir mane, Alfredą.


Vienintelis išlikęs dokumentas, kur radau tėvo Liudviko ranka rašyta – jo parašas ant 1941 metų liepos 11 dienos draudimo kvito (nuotraukas ir beveik visus dokumentus enkavedistai 1949 metais po tėvo žūties per kratą paėmė iš namų).

1943 metais, vokiečių okupacijos metu, gautas draudimo dokumentas.
Čia rašoma tėvo pavardė GIRDŽIUŠAS.


Tų vardų įvairovė nuo slaviškų iki biesas žino kokių – kaip mano, rodo, kad įtakos tam turėjo ir lenkų okupacija tame regione, ir gudiškų žemių artumas, ir atsitiktinumas. Tik tiksliai žinau kaip aš ir mano dvynys brolis gavome vardus. Mano mamos sesers Adelės dukra Bronė skaitė kažkokį vokiečių rašytojo romaną apie viduramžių riterius ir ten surado vardus Alfredą bei Osvaldą. Lyg tai dvynius riterius. Pakrikštijo, bet, deja, riteriais netapome. Net menkiausio panašumo nebuvo tada, vėliau ir dabar. Aš buvau paliegęs ir vos nepakračiau savo liesų kojų dar lopšyje. Sako, ruošėsi net laidotuvėms. O aš, snarglius, nuvyliau visus, o ypač tuos, kas tikėjosi dykai pavalgyti pakasynose.
   
Česė Girdziušaitė ganė karves, o vėliau dirbo melioracijoje (prie nivelyro pirma iš kairės), 1958-59 metai
 
Alma 1961 metais rugpjūčio 30 dieną. Vilnius
Sesuo Alma (iš dešinės) su pusesere  Elena -  mūsų mamos sesers Michalinos dukra
Puseserė Bronė Bagdonaitė Kelesnikienė su Elen ir Alma (iš dešinės)


Aš su dvyniu broliu Osvaldu savo tėvo jau neprisimename nes jį 1949 metais prieš pat šv.Velykas, balandžio mėnesį, naktį  nušovė enkavedistai.
(Švenčionių apskr. MGB skyriaus 1949 m. operatyvinės bylos įrašas F.K.-1,Ap.3B.1500.L.173: „...naktį iš š.m. balandžio mėn. 23 į 24 dieną prie Dembelienės vienkiemio Ignalinos valsčiaus MGB skyrius suruošė karinės operatyvinės grupės pasalą. Naktį į pasaloje esančią operatyvinę grupę užklydo trys nepažįstami asmenys, einantys į Dembelienės vienkiemį. Vienas iš pirma ėjusių nepažįstamųjų suriko lietuviškai opergrupei:“Kas čia?“, o kiti du atidengė ugnį... Susišaudymo pasekoje (taip parašyta pažymoje, gautoje iš LYA) 50 metrų nuotolyje nuo namo buvo nukautas kartu su banditais bėgęs Mielagėnų valsčiaus Paliesiaus kaimo gyventojas Liudvikas Girdziušas, Krištopo, gimęs 1909 m....“),
Ir čia neapsieita be išdavysčių. Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentuose  (ap.3,b. 1660, 1. 159, 160,172, 173) yra šie duomenys:
1949 m. balandžio 23 d. pas MGB Ignalinos valsčiaus poskyrio viršininką atėjusi buvusi partizano Kosto Malikėno žmona Franė Šuminienė pranešė, kad Kostas  Malikėnas pakvietė ją balandžio 25 d. naktį ateiti į Mielagėnų vls.  Rubelių (tikriau į Rubelninkų –aš taisau) kaimo gyventojos Anelės Dimbelienės sodybą. MGB Ignalinos vls. posk. operatyvinė grupė ir F.Šuminienė nurodytu laiku nuvyko į A.Dimbelienės sodybą. Prie sodybos buvo pastebėti trys partizanai (pagal rusiškąją terminologiją -  banditai). Prasidėjus susišaudymui du partizanai pabėgo, o trečiasis buvo nušautas.
Taip žuvo Liudvikas Girdziušas sūnus Krištopo, g.1909 m. Mielagėnų vls. Paliesiaus kaimo, turėjęs Pipiro slapyvardį.
  Taigi toji Franė, arba kaip vietiniai ją šaukdavo Pranė, matyt, trokšdama savo buvusiam vyrui Kostui keršto, tapo išdavike, pražudė, galbūt, ne tik L.Girdziušą, bet ir vėlesnės partizanų žūtys vyko ne be jos pagalbos. Tuo labiau, kad jinai, po skyrybų su Kostu Malikėnu, buvo ištekėjusi už Mielagėnuose „dirbusio“ stribo Šumino.   

Tai vienintelė išlikusi 1927 metais darytos Liudviko Girdziušo fotonuotraukos reprodukcija
2001 m. gegužės 15d., Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr. 1324, Liudvikas Girdziušas po mirties buvo apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu

Man teko ieškoti dokumentų apie tėvą, bet, deja, jų nebuvo. Buvo likę tik staliaus įrankiai nebaigtame statyti pastate (mes gyvenome taip vadinamame trisienyje). Tai buvo obliai, varstotas, kaltai, grąžtai ir kitos smulmenos, reikalingos darbui su medžiu. Mama sakė, kad jis buvo neblogas stalius ir statybininkas, nes statėsi gana didelį namą. Kol vyko statybos, jie laikinai gyveno priestate šalia tvarto. Vėliau ten buvo laikomas žirgas ir kumelė. Gyvulius 1948 metais konfiskavo kolchozas. Aš juos dar prisimenu. Vėliausiai, apie 1956 ar metais vėliau, buvo atimtas klojimas, nugriautas ir kažkur išvežtas. Šieną kraudavome tvarto „prieangyje“ bei ant tvarto pastogėje.   

Liudviko Girdziušo apdovanojimo (po mirties) dokumentai: 2001 m. gegužės 15 d.
Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretas dėl apdovanojimo Lietuvos Kariuomenės
kūrėjų savanorių medaliu ir  medalio Liudijimas

  O enkavedistai vėliau „pamalonino“ Jadvygą Girdziušienę ir net pažymą išdavė mano mamai, jog jis, L.Girdziušas, buvo „...ubit, kak bandit.“ - (užmuštas, kaip banditas).



Ignalinos MGB pažymos, išduotos 1952 metų vasario 19 d.,  faksimilė.

  (1952 metų vasario 19 dienos pažyma Nr.32, išduota mamai Lietuvos TSR Valstybės saugumo  Ignalinos rajono  MGB valdybos viršininko majoro Jeriomin`o). Tą taipogi patvirtino ir  Bernotų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos pirmininkas Mačkinis (pasirašė net!) ir sekretorius Vinciūnas (nepasirašė) – 1952 metų kovo 17 dienos „Pažyma“ Nr.72. Matyt tingėjo kurti naują, tad  tik pažodžiui perrašė, neužmiršę parašyti „..ubit, kak bandit.“. Mama prisimena, kaip tas pat MGB majoras Jeriomin`as, rašydamas pažymą  iš pradžių neparašė žodžių „kak bandit“. Tik prieš įteikiant lapelį, jis vietoj taško suraitė kablelį ir pasimėgaudamas užrašė „... ubit, kak bandit.“. Tuo momentu jis daugiau niekuo negalėjo įkąsti, tad nors taip amtelėjo.

*******************************************************************



Liudviko Girdziušo namų knygos lapų  faksimilė

Namų knygos įrašas kas gyveno 1946 metais Liudviko Girdžiušo namuose: Liudvikas Girdžiušas 1909 metų  kovo 25d. gimęs; Jadvyga Girdziušienė 1916 metų gegužės 2 d. gimusi;  Teofilis („Tuofilius“!)- sūnus 1940 metų balandžio18d. gimęs; Česlava – dukra, 1941 metų spalio 12d. gimusi; Alma – dukra, 1945 metų rugsėjo 17d. gimusi. Įdomu tai, kad tėvo vardas ir pavardė įrašyta skliausteliuose, o numeracija pataisyta ir prasideda nuo mamos vardo – reiškia NKVD „nurašė“ Liudviką Girdžiušą, o kitame puslapyje prirašė pastabą  „išvykęs“. Namų knygoje 1946 metų sausio 2 dieną Mielagėnų NKVD „šefas“ Kazadojevas pats įrašė Liudviką Girdziušą į „Namų knygos“ lapą. Deja, nebeįmanoma perskaityti ką jis prirašė toliau.Galima perskaityti tik „Išvikes“  – t.y. išvykęs.

Rašė rusiškai! – pratino. Jau nuo pat pirmos akimirkos „mokė“ mus, lietuvius, „nemokamai“, sovietiškai, tik už  mažą mažmožį – parduoti jiems sielą. Tai, žinoma, buvo sovietinės valdžios atsakas į Liudviko Girdziušo „chamišką“ poelgį, kada jis, 1944 metais rusų armijai okupavus antrą kartą Lietuvą, buvo pagautas ir su kitais kaimo vyrais atvežtas į Pabradės poligoną, kad po trumpo „apmokymo“, o tikriau po marinimo badu, būtų nubogintas į frontą, bevežant išdrįso išplėšti vagono grindis, pabėgti ir pasitraukti į mišką. Taigi mano tėvas tapo „banditu“ pagal visus sovietinės okupacinės valdžios paragrafus. Mama mano tapo „banditka“, mes, vaikai - „bandidžiukais“.

Mama su penkiais vaikais sugebėjo ištekėti antrą kartą, pagimdyti dar keturis vaikus, bet du, Milda ir Juozas, neišgyveno ilgai, tad likome septynios burnos prie Jadvygos ir Martyno Katkauskų stalo. Antrasis tėvas pagyveno vos porą metų sulaukęs pensijos ir, jeigu egzistuoja dangus, tai Martynas turėtų būti tenai. Patėviu mes jo nevadinome. Tai buvo pats tikriausias Tėvas.
Seuo Leonora Katkauskaitė gimė 1951 metais, o Nijolė Katkauskaitė -1958 metais. Jos augo Paliesiaus kaime, pradėjo lankyti kaip ir mes visi, Miečionių pradinę mokyklą, o baigė Mielagėnų vidurinę mokyklą. Vėliau likimas, kaip ir daugelį šio kaimo vaikų (ir ne tik šio kaimo, bet ir visos Lietuvos kaimų) nubloškė į didmiesčius.   
Nuotrauka daryta apie 1954 metus.

Dirbo tėvas kolchoze statybininku. Ir pagerdavo, ir pakortuodavo – tipiškas kaimo vyras. Ir eina vieną kartą tipiškas kaimo vyras pagėręs slidžiu keliu, o danguje rusų naikintuvai, pakilę iš Pastovių karinio aerodromo, tampo už savęs kažkokius maišus ir šaudo. (Netoli mūsų, Pastovyse, kurių teritoriją po karo,  iš Lietuvos pagrobę sovietai atidavė  Baltarusijai, buvo karinis aerodromas). Ir sutapimas:  papliūpa – Martynas neria į pusnį. Vėl papliūpa šūvių – vėl Martynas neria žemyn. O kaimynas stebi tą „dvikovą“. Kada Martynas nepakilo (jis pailsėti prigludo į pusnį), gerasis kaimynas uždusęs atbėgo pas mano mamą ir prisiekė, jog matė kaip rusai nušovė Martyną. Nubėgę parnešė, žinoma, „gyvą lavoną“.

Gyvenimas kaime buvo velniškai sunkus. Jeigu miestietis galėjo keisti darbus, tai kolūkietis buvo ne tik lažininkas, kumetis, bet ir didžiulis NIEKAS. Kolchoznikas  praktiškai buvo sovietinės valdžios beteisė nuosavybė ir išsiveržti iš to mėšlo buvo labai sunku. Vienintelė galimybė – vykti kažkur mokintis. Tada kolchozo „taryba“, o praktiškai – pirmininkas, išduodavo visokiausio turinio pažymas, kad buvęs mokinys išvyktų mokintis. Tos pažymos būdavo skirtos ne tiek dėl mokslo, o išsiregistravimui – išsiregistravai ir tapai laisvas. Mama vargo su tomis pažymomis.

Taip, Martynas tikrai  dirbo Černiachovskio vardo  kolūkyje eiliniu kolūkiečiu. Kolchozo pirmininkas Stasys Kestenis, nors praeityje ir buvo pedagogas, bet savo pavaldinių lietuvių kalbos gramatikos klaidų nesugebėjo pastebėti, o tuo labiau, ištaisyti – „Pažymėjimas duotas pristatyti paso gavimo reikalu“ – pažodinis vertimas iš rusiškos rašliavos.
Aš su broliu Osvaldu nors ir mokinomės Molėtų mokykloje-internate, bet buvome Černiachovskio vardo kolūkio nuosavybė. Ir net besimokindami Vilniuje, mes buvome Černiachovskio vardo kolūkio nuosavybė. Ir Osvaldas dirbdamas Rygoje, o aš dirbdamas Kėdainiuose, buvome to kolchozo nuosavybė. Nuosavybė kolchozo aš buvau iki 1969 metų, kai man buvo jau 21 metai ir man teko eiti „pasiduoti“ į karinį komisariatą. Tada mama lakstė pas apylinkės funkcionierius ir kaulijo mums visiems pažymų, kad galėtume „išvykti“ arba, kad  išregistruotų. Pagalvoju dabar, kiek vargo vargelio buvo jai ir kiek reikėjo kyšių, „dovanėlių“ paaukoti tiems „teisėtvarkos“ atstovams. Bet, manau, tuos teisės saugotojus sovietinė valdžia ne mažiau purtė už kiekvieną prarastą sielą. Juk kas gi juos maitins, šers jų tarnus, apsauginius, kas gi maitins visą KPSS aparatą, KGB, vietinius vadus bei vadukus? Kas gi, pagaliau, duos duonos Afrikos komunistams, Kubos, Gvatemalos, Korėjos, Vietnamo, Rumunijos, Bulgarijos „broliškoms“ organizacijoms? Kas gi duos duonos Maskvai, Leningradui, Stalingradui, Kuibyševui, Kaliningradui, Sverdlovskui? Ką valgys Antanas Sniečkus, Petras Griškevičius, pagaliau Mykolas Brazauskas? Ką valgys „Kalvio Ignoto teisybė“ „autorius“, „dramaturgas“ kagėbistas Aleksandr`as Gudaitis-Guzevič`ius?..
Na, ką valgys???

Sesuo Eleonora mokinosi toje pačioje mokykloje Mielagėnuose ir jos auklėtoja buvo ta pati.
Eleonora klūpi penkta iš kairės.


Ignalinos rajono Vartotojų kooperatyvo Sąjungos raštas

Ignalinos rajono Vartotojų kooperatyvo Sąjunga
28 rugpjūčio 1968 metai
Nr.208