Esu aklas balsuotojas!

Kas čia per naktinėjimas? A?

Rašykit į žinutes.

laikas

Ant krašto stovintis,
Pastumt nesiduodantis.
Pilkai raudono peleko žaidimų aikštelėj laukęs
Nusvirusiom blakstienom šerkšną gaudo.

gasperta

:)

Šiandien su niekuo nesišneku.

Šiandien per pietų pertrauką supratau, kad ŽMONĖS YRA ŽENKLAI.

Prasibrauti pro ženklo išorę ir pamatyti, koks žmogus yra iš esmės – laiko klausimas. Ir klausimas, kiek giliai yra pats tikrasis žmogus. Stebiuosi dabar šituo, nes pastaruoju metu labai akivaizdžiai šviečia tie ženklai ir taip sunku įžvelgti žmones. Labai jau jie giliai. Tiesą pasakius, jie visada buvo giliai. Tik šiandien aš apie tai labai daug galvoju ir tarsi pirmą kartą viską matau.

<…>

Sėdžiu aš priešais kelio ženklą VAIDUKAS ir matau jį visą “nuo iki”. Ir matau, kaip man prieš akis vaidinamas spektaklis. Ir noriu pasakyti: jei norėčiau pažiūrėti tokį spektaklį, tai nueičiau į teatrą – prašau, gal jau galime atsipalaiduoti? Bet nesakau nieko, tik stebiu – įžūliai ir atvirai perėmusi žiūrovo vaidmenį – ir netgi… juokiuosi. Vaidukas nemato manęs. Jis labai užsiėmęs. Mes kalbame apie jo papūgą.

-Vaidai, o tu gyveni vienas?
-Aš gyvenu su papūga.
-Papūga?
-Gigantiška papūga. Jei būsi gera, tai kada nors parodysiu.

Nežinote, kas yra gigantiška papūga? Geriau spėkit, ką reiškia “būti gera”!

-Man tokie žmonės, kurie augina paukščius ar žuvytes, yra labai keisti, – sakau.
-O kokie nekeisti? Kurie augina šunis?
-Tie, kurie augina šunis, yra neįdomūs, - išsisukinėju. – Tie, kurie augina papūgas – įdomūs ir keisti. Beje, aš mėgstu katinus.

Mūsų pokalbis panašėja į darželinukų vapėjimą.

Pirmasis intymus veiksmas – kartu valgyti. Mes valgome sriubą. Tai jau ohoho. Velnias, reikia kur nors padaryti įrašą: “Vakar kartu pirmą kartą valgėme. SRIUBĄ. ”

Aš svajoju sutikti žmogų, kuris būtų arti. Kai jis pasižiūri į akis, jis yra ne ženklas, o jis pats. Be jokių baimių ir pykčių, be sienų, nes jis žiūri į mane. Ir mato mane. Tai pavojinga?

<…>

Būti moterimi, kuri sėdi priešais poną, kuris flirtuoja su blondine padavėja (toliau – Padavėja), reiškia, kad turi didesnį statusą ir turėtum tuo didžiuotis. Greičiausiai, ponas tave labai gerbia. Su tavimi jis niekada nesielgtų, kaip su ta Padavėja (faktas o faktas). Su Padavėja – niekada nesielgtų taip, kaip su tavimi. Tavo privalumai: tai tave jis vaišina, o ne ją; tai tu su juo išeisi iš restorano, o ne ji; tai ją jis nepagarbiai glamžys tualete, o ne tave; tai su tavimi jis kitą kartą eis į Operos ir baleto teatrą, o ne su ja; tai su tavimi jis važiuos į Barseloną trims dienoms, o ne su ja; tai tave jis supažindins su kilmingais ir prasisukusiais savo draugais (įžymybėmis LT), o ne ją; tai tavo įrėmintą nuotrauką jis pasidės ant savo darbo stalo, o ne jos; tai tau jis parodys savo GIGANTIŠKĄ PAPŪGĄ, o ne jai; tai su tavimi bus ramus ir saugus seksas, o ne su ja; tai tau jis po pusės metų pasipirš, o ne jai; tai tu jam pagimdysi du nuostabaus grožio ir proto vaikus (atsigimusius į tėvą), kurie turės tėvo pavardę!

<…>

Tiek to, su Vaiduku aiškinsimės rytoj. Aš taip lengvai nepasiduodu. Gal ir nueisiu į jo namus apžiūrėti gigantiškos papūgos – ko gi ne? Ir ką jau prarasiu nuvažiavusi į Barseloną? Ypač, jeigu ne už savo pinigus. Vaikščiotume vasario vidury prie karštos jūros kranto, skaitytume smėlyje ženklus, vakarais valgytume paella užgerdami ispaniškais vynais prabangiuose restoranuose... Gaila, kad žmogus yra kažkur giliai ir sunkiai įskaitomas po dviejų pasimatymų... Kartais pagalvoju, kad geriausia būtų susitinkant apsikeisti gražiai įrištais CV – kiek laiko sutaupytume meilei...

Iš Sandros Bernotaitės kūrinio „Sekretorė“

Ot pasipylė rašliavos, ot...

Katės yra gyvi žaislai ir <…> gyvi nedideli meilės projektai.

Mes abu – aš ir mano katinas Preslis – turime savo veislę. Mes neturime iki galo išvystyto medžiotojo instinkto. Ir šiuo požiūriu mes esame giminiški, o galbūt mes esame paraleliški. Ir mes turime bendrą mažą meilės projektą, saugomą distancijos ir, be viso kito, palaikomą  mudviejų  paraleliškumo. Gali būti, kad mus vienija ir tai, kad iš esmės nesame grynaveisliai.

<…> tokiu atveju būtų teisinga, jog aptartumėte ir gėlių dovanojimo tradiciją: šiltnamiuose užauginti, cheminiais tirpalais laistytų augalų žiedai vėliau nuskinami dovanojimo tikslais, šitaip jau nuo pat pradžios pasmerkiant juos nevaisingumui – jų kuokelius ir piestelę; pasmerkiant gėles grožio funkcijai ir pasmerkiant mirčiai.

Ištraukos iš vartotojo Švelnus Jungas esė Katės