Mano charakteris baisesnis uz pati velnia. Net pati savimi kartais baisiuosi. Man uztenka pamatyti zmogu karta, antra.. na gal dar trecia ir as jau zinosiu, ar as ta zmogu megsiu ir atleisiu visas mazas ( o gal ir didesnes) nieksybes, ar nekesiu, net jei jis ar ji rodytu dideles ir atkaklias pastangas man itikti. Galiu susinervinti ir pykti uz maziausia zodi, o uz netinkama savoka, uz bloga issireiskima, mesta mano pusen. Net klausimas, suformuluotas ne mano haute-couture stiliumi, kelia man pasibaisejima. Tai kaip su manimi gyventi???
O dar svarbesnis klausimas - kaip save pakeisti? Perlipti savo gilius isitikinimus ir elgtis padoriau, labiau toleruoti zmones, priimti kitu nuomone??? Man tai labai svarbu, nes suprantu, kad vien tik zinojimo apie savo blogas savybes neuztenka gerai draugystei palaikyti.

mano busena kasdien keiciasi, esu nenuspejama. Tai dziaugiuosi, tai liudziu, tai turiu svajoniu, tai noriu pradingti ir nebesirodyti. Kai kuriu planus, esu pati graziausia, sypsausi, juokiuosi, bendrauju ir ieskau nauju draugu. Esu tokia grazi, kaip ir visas dinamiskas pasaulis! Esu grazi kaip tu ir jis, ir visi visi. O kai man liudna, net nuo lietaus suslapes valkata suo atrodo uz mane graziau, atrodo laimingesnis. Tada nematau prasmes, neturiu noro ar jegu kazka veikti, mastyti. Ziuriu pro langa ir laukiu tu dienu, kitokiu dienu. Laukiu, kada jos ateis ir manes nebepaliks. As laukiu.. O Jus?

nera rysio, nera prasmes. Tik zmogus sau. Norai ir linkejimai niekam kitam nera tokie svarbus, kaip sau paciam. Niekas taip nepakels nuotaikos, kaip pats zmogus.
Naujiejie yra tam, kad suprastum, kokie zmones yra vienisi. Jie yra vienisi.
As esu vienisa. Savarankiska ir salta. Man nereikia demesio, nepastovaus ir nepasverto. NEREIKIA

Pamaciau kalendoriuj ir suvirpejau. Uzsimaniau netgi simboliskai atsvesti.. dar nezinau kaip, bet zinau, kad noriu. Noras svarbiausia. Nes toki pati uzsidegima turiu ir kurti pati. Gal kazkada sulauksiu sveikinimu kovo 3 po daugelio metu :)
Kol kas viska laikau savy. Net neuzsirasineju minciu. Bijau, kad uzsirasysiu ir jos dings, kas nors jas pamatys, supras mano vidini pasauli, pamatys, kuo as is tikruju gyvenu ir kvepuoju. Bet as pasikeisiu, kaip zmogus po metamorfozes, ir as rasysiu. rasysiu....

Tik vienas esminis klausimas: ar meile turi buti ismokstama, ar ji turi tave pagauti, isukti ir priversti pamirsti visus aplink, taip pat ir save pati?
As gal silpnaprote romantike, nepritaikyta gyventi siais laikais, bet as laukiu TO jausmo. Pamoku, aciu, nereikia....

Muša ir klausia: "Ar myli?"
Tokia meilė, kuri net pėdsakus palieka...kur dvejosi, myli ar ne...
Linkčioju galva ir gūžiuosi toliau.

Meile kaip tikras sampanas. Turiu galvoje ta tikra, kuris "negaivina" tu, kurie nepasirenge moketi ne maziau 300Lt.. Taigi, o jei paklausi eiliniu zmoniu, pasirodo jie geria sampana, netgi daznai, o taip, labai daznai, per naujus metus, per gimtadieni, siaip.. Jei paklausi tu paciu zmoniu, ar jie zino, kas yra meile, jie ir vel gi atsakys - o taip. "As turiu vyra ir vaiku, as turiu drauga, kuris turi pinigu ir savo meile rodo jais, o as turiu vaikina, kuris laiko mane seksualia, ir dar turiu vaikina, kuris sako, kad mano balsas pats graziausias..."

O kas turi vaikina, kuris ziuri i tave lyg vaikas, ir taip kasdien. Ir jam nepabosta. Ir jis nemato keliu tavo spuogu. Ir jis neskaiciuoja laiko. Ir jis issiblaskes, nes nenutraukia nuo taves akiu. Kuris taves klausineja, kaip tau sekesi, kaip tu jautiesi, kuris nesigedija prisipazinti, kad yra "kietesniu" ir uz ji, kad jis pakviestu tave i kavine, tam kad nereiketu sausio menesi salant vaikscioti po parka, taciau jis neturi pinigu. Jei zinote toki gera ir nuosirdu meiles geniju, pakvaiseli, beproti..parodykite man, gal tada patikesiu, kad sis pasaulis - tai daugiau, nei duztanciu formu pasaulis.

Pyktį įveikia tik tas, kas nepyksta.

Gal taip ir būtų, jei gyventume "gėrio ir grožio" šalyje ar laike. Tačiau pats gyvenimas verčia pyktis su kitais, net pačiais artimiausiais žmonėmis, net su tais, kuriuos tu myli ir kurie myli tave. Pykstamės net su savimi, o tai visko pradžia ir taip pat pabaiga.

Sako merginos gali viska, gali susvelninti, paguosti, atpalaiduoti, nuraminti, suzaveti... ne velnio. Negalima nieko. Galiu tik "bring the tears down" sau ir jam.
Reikia gludintis, slifuoti kampus, priprasti prie naujos saves ir naujo jo, bet kodel gintarai tai daro geriau. Kodel zmonems taip sunku tai daryti...

  Mokame verkti,
  As savo kambary, tu savo..
  Mokame zmoniu kalba, bet niekada nesusisnekame..
  Zinau, ko reikia zmogui,
  Zinau, ko reikia Tau
  Zinau, ko noriu as
  Bet parodyti ir pasakyti visa tai sunkiau nei ismokti reliatyvumo teorija.