Kadangi mano šeimyninė padėtis neegzistuoja, o apie bent minimalius seksualinius santykius dažniausiai primena svetainė "Pornhub", per Valentino dieną nusprendžiau apsilankyti Virgilijaus Veršulio, dar kitaip visuomenės vadinamo Svoloč, spektaklyje. Spektaklis vyko Kaune, buvusiuose Profsąjungų rūmuose. Susirinko pilna salė žiūrovų, tiek jaunų tiek ir vyresnių. Veiksme dalyvavo ir pats autorius.

Retai lankausi tokio pobūdžio spektakliuose, todėl manasis teatro suvokimas buvo kitoks, iki kol susipažinau su siaura erdve, kurioje veiksmas persikeldavo tai nuo scenos prie žiūrovų, tai nuo žiūrovų atgal ant scenos. Apskritai scenos tame spektaklyje netgi nebuvo. Ko gero, autoriaus siekis - paversti veiksmu visą auditoriją. Turiu pripažinti, man patinka, kai į veiksmą įtraukiamas ir žiūrovas - ne vien tik smegenimis, bet ir veiksmais prisidėdamas prie įvykių eigos. Iki tol nebuvau matęs nei vieno šio autoriaus spektaklio, tik skaitęs kai kuriuos jo darbus, kurie anuomet pasirodė originalūs ir įdomūs. Virgilijaus Veršulio parašytas pjeses jau yra rodę ne tik Kauno, bet ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų teatrai.

Spektaklyje gvildenama gyvenimo ir mirties tematika. Pagrindinis veikėjas stoja į akistatą su dievu mėgindamas įprasminti savo egzistenciją, tačiau dievas turi jam visai kitokį planą, kuriam dialogo eigoje pasipriešinti tampa itin sunku. Pasirodymo trukmė - vos valanda, tačiau ji neprabėgo užmirštamai. Idėjos - pagrindinė pjesės varomoji jėga. Naudojama daug simbolių ir užduodama filosofinių klausimų žmogaus egzistencijai, jos absurdiškumui, kasdieniškumui ir beprasmybei. Spektaklyje vaidina pradedantys aktoriai, tačiau pagrindinis veikėjas nustebino savo emocionalumu ir nuoširdumu. Jo dialogas su dievu atrodo nesumeluotas, realus, skausmingas.

Manau, jog šios pjesės laukia gera ateitis, jei tik bus išgryninta atlikimo prasme. Susirinkusių žmonių reakcijos buvo teigiamos, todėl autoriui belieka stumtis į priekį ir ieškoti būdų, kaip paversti šią pjesę profesionaliu spektakliu, kurį galima būtų drąsiai rodyti ir dideliame teatre.

tai jau tikrai