/ Bevardė neviltis yra vienintelis žmogaus atpildas už gyvenimą ir sunkų darbą po mirtingosios egzistencijos laikinąja saule. Kiekviena gyvenimo diena lėtai ir patikimai savo kilpą užveržia negailestinga dalia, dėl kurios priešiška ir nepermaldaujama materiali visata priėmė sprendimą, kad ji bus didžiausias įžeidimas viskam, ką žmogasis troškimas turi gražaus ir kilnaus, išaukštinto ir gero.
  Jei nėra įtikėjimo, kuris gimsta žmogaus širdyje, kada žmogaus morali sąmonė suvokia, jog mirtingojo patyrime žmogiškosios vertybės gali būti paverstos iš to kas yra materialu, į tai kas yra dvasiška, iš to kas yra žmogiška, į tai kas yra dieviška, iš laiko į amžinybę. / Iš Urantijos

Kada buvo pradedamas statyti naujas bent kiek reikšmingesnis pastatas, buvo įprasta nužudyti žmogų kaip " pamatų auką''. Taip buvo pasirūpinama vėlės dvasia tam, kad statinį stebėtų ir saugotų.
Kada kinai rengdavosi išlieti varpą, tada pagal paprotį reikėjo paaukoti bent jau vieną merginą tuo tikslu, jog būtų pagerintas varpo  skambesys; pasirinktoji būdavo gyva įmetama į išlydytą metalą.
Karalius Palestinoje, statydamas  Jericho sienas ''jos pamatuose paguldė Abiramą, savo pirmagimį, o vartus pastatė ant savo jauniausiojo sūnaus  Segubo. Tokiais nesenais laikais... / iš Urantijos /

Kažkada tai buvo bendras paprotys, kada motinos savo vaikus nužudydavo ir suvalgydavo tam, kad atstatytų tas jėgas, kurių netekdavo gimdydamos.
Kai kuriose gentyse pasenę tėvai stengdavosi, kad juos suvalgytų vaikai...
Buvo paplitęs tikėjimas, kad burtininkai savo galias pasiekia valgydami žmogaus mėsą... / iš Urantijos /

/ Filosofiją studijuoti geriausiu atveju dera sulaukus pusšimčio metų.
Planuoti visuomenės modelį - juo labiau.
Iš pradžių išmokim virti sriubą, kepti - net ne meškerioti - žuvis,
gaminti padorią kavą.
Jeigu to nepramokai, dorovės dėsniai atsiduoda tėvo diržu ar vertimu iš vokiškos knygos.
Pirmiau išmokim prarasti, o ne įsigyti,neapkęsti savęs labiau nei tirono daug metų kloti už kambarį pusę menkutės algos - ir tik tada postuluokim teisingumo triumfą,
Kuris visuomet suvėluoja mažiausia ketvirtį amžiaus. /      Josif Brodskij

/ Eilėraštį reiktų rašyti ilgiau nei metus.
Retus nušvitimų akimirksnius švęst ir tausoti.
Lyg rinktumei somą dievams į gyvybės ąsotį,
Lyg teptum aliejais šventųjų vežėčių ratus. /

Džiuglių etika ir pirmikščių miškų moralė -  tamsus ir kruvnas skyrius, nesiderina su vėliau apreikštais religijos ir aukštesnio dvasinio išsivystymo dieviškos tvarkos standartais.

''Religija pagimdė didelę dalį nereliginės kultūros: skulptūra atsirado iš stabų darymo, architektūra kilo iš šventyklų statybos, poezija gimė iš užkalbėjimų, muzika atsirado iš giedojimo garbinant, drama kilo iš vaidinimų nukreipiant dvasias, šokis gimė iš sezoninių garbinimo švenčių."

Materializmas, ateizmas yra bjaurumo maksimumas, to kas yra gražu, ribinės antitezės aukščiausia viršūnė. Aukščiausiąjį grožį sudaro panorama iš vienijamų variacijų, kurios yra kilusios iš ikiegzistencinės harmoningos tikrovės.

/ Kodėl jūs poetai, visada su meile kalbate apie rožes ir drugelius, bet niekada su meile nekalbate apie usnis, nuodingus grybus, rupūžes, sraiges, vikšrus, muses, vabalus, sliekus, parazitus ir infuzorijas? Tai nelaimingi sutvėrimai, tačiau...juk dar yra žvirgždas ir jūros kriauklės. / John Chambers  ''Pokalbiai su amžinybe . Pamiršti Viktoro Hugo šedevrai ''

Išpažinčių autoriai rašo vien tam, kad neišpažintų, nieko nepasakytų  apie tai ką žino, kai jie ima teigti, kad priartėjo prie prisipažinimų pats laikas liautis jais pasitikėti, jie pradės dažyti lavoną. Taip,  Alberai Camiu...