Diena neklauso manęs, o ir laikas bėga it pašėlęs... Rėkiu visu balsu PALAUK... bet jis nesustoja... Koks keistas padaras tasai žmogus... atrodo,kad eini iš proto, bet po valandos viskas vėl nurimsta ir gyveni toliau...

Keista,kartais...kai būna beprotiškai liūdna,gauni nepažįstamo žmogaus laišką,kuriame jis dėsto savo gyvnimo istoriją ir tarsi taip prašo,jog padėtum sugrįžti į šviesos bei džiaugsmo kelią...Bijai tai daryti,nes nesi tikras ar tu tai sugebi...Bet pats nustembi,kaip mintys šturmuoja baltą lapą ir paspaudi mygtuką SEND...
Kitą dieną sulauki padėkos,nes kažkam tavo mintys suteikė viltį...Sugrąžino gyvenimo džiaugsmą...Parodė kelią,kurio dabar geriausia eiti...
Nėra nieko maloniau,kaip kažkam padėti...Tada ir tavajam pasaulyje šviečia saulė...Ir pačio siela tarsi pagyja...

Mūsų pasąmonė priima viską, kuo tikime. Gyvenimas yra labai paprastas. Ką duodame, tą ir gauname. Tikiu, kad už kiekvieną savo gyvenimo patirtį – ir geriausią, ir blogiausią – esame atsakingi patys. Kiekviena mūsų mintis kuria mūsų ateitį. Kiekvienas iš mūsų formuoja savo gyvenimą mintimis ir žodžiais. Jei jūsų požiūris į kokią nors galimybę yra ribotas, tai šita riba jums tampa realybe. Visatos jėgos niekada mūsų nekritikuoja ir neteisia. Ji priima mus tokius, kaip patys save įvertiname. — [L.Hay]

III    Kartais norisi parašyti laišką nebūčiai... nors ir žinau, kad jis liks neperskaitytas vis tiek noriu parašyti...    Sunku, kai negaliu išsilieti, kai negaliu išreikšti užplūdusių jausmų tam, kurį myliu... Kartais tiesiog susikaupia daug dalykų į vieną vietą...Kartais jautiesi nepatenkintas gyvenimu ir matai, kaip kitam esi tarsi našta... tada pasakai ko nenori... tiesiog emocijos paima viršų... sunku atsiprašyti, sunku ir atleisti... Kaip dažnai dėl visko kaltinam kitus... kaip dažnai sakom – „O Dieve, kodėl man patys blogiausi dalykai...“ Bet ar kada pagalvojom, jog reikėtų giliau pažvelgti ir kartais kaltinti tik save vieną dėl iškilusių problemų... gal nekaltinti, bet susitaikyti su jomis... Jei kažką galima - pataisyti tuojau pat, o kas nepataisoma pamiršti...Tiesiog iškelti galvą ir toliau žygiuoti gyvenimo keliu...Per mažai laiko turime šioje žemėje ,kad nuolat gailėtumėmės savo klaidų...reikia ateityje pasistengti jų nebekartoti... Kartais atrodo tokie banalūs žodžiai : „Mokėkime džiaugtis šia diena...“ Bet gerai pagalvojus jei mes mokėtume tai daryti pasaulis - tikrai sužibėtų kitomis spalvomis...Jei mes pasitelktume visas jėgas, gal rastume savo žvaigždę daug greičiau nei manom... Tiesiog noras, tikėjimas, viltis turi būti stipresni už praeities šešėlius ar vakarykštes nesėkmes...    Keista... bet rašau tokius dalykus, kuriais pati dar tik pradedu tikėti... Na, bet gal čia ir yra toji pažinimo pradžia... gero gyvenimo... tobulų jausmų... saviraiškos bei savirealizacijos pradžia...    Ką norėčiau pakeisti? NIEKO... Visiškai nieko... Tegu viskas būna kaip yra... skausmas užgrūdina... meilė nudžiugina... laimė glosto širdį... taip viskas ir turi būti... tiesiog taip, kaip yra... galiu tik pasimokinti... ir nesvarbu, kad kai gyvenimo galas bus jau netoli aš nieko neturėsiu... aš turėsiu savo gyvenimo knygą... o ar ji yra įdomi aš pasakysiu kai man bus kažkur 85 metai... Aš esu laiminga, kad turiu garbę būti šio nuostabaus pasaulio svečiu... kiek čia viešėsiu visiškai nesvarbu... džiaugiuosi, kad pažinau meilę, džiaugsmą, aistrą, atsidavimą, pasitikėjimą, laukimą, skausmą, neviltį, sėkmę ir nesėkmę... sutikau daug žmonių ir dar daug sutiksiu... pažinau jų gyvenimus, pasimokiau iš jų gero ir blogo... daug davė šis gyvenimas ir tikiu, kad dar labai daug duos...

Myliu gyvenimą ir džiaugsiuosi juo tol, kol galėsiu...

Atrodo radau vietą,kurioje jaučiuosi sava...Čia laikas stovi...Čia kitaip vertinamas gyvenimas...
išmokau dėkoti Dievams už viską ką dabar turiu...Pažinti šituos žmones,man yra didžiausia gyvenimo dovana...
Dievinu Afriką!!!

Nužvelgiau kalnus pasipuošusius tirpstančio sniego likučiais...Saulė spigino kaip pašėlus,nors ir nešildė...Paskutinį kartą palydėjau akimis stirnas ieškančias žolės...Paklaiusiau Kaip čiurlena kalnų upelis... Supratau, kad visa tai paskutinį kartą...Metas kelti sparnus ir ieškoti namų...Šiandien paskutinė diena šiaurėje...
Nežinau kas manęs laukia toliau...Bet aš negaliu sustoti...Ir nenurimsiu kol nerasiu tokios vietos kur prigysiu...Bet supratau, kad ir kaip viliotų kalnai ir ta beprotškai graži gamta- šiaurinėje dalyje man ne vieta...
Keliauju toliau...

KAS PASAKĖ MIAU???:)

Noras nuskandinti tave raudono vyno taurėje - begalinis...Gal tuomet gurkštelėjusi galėčiau susilieti su tavo sielos gelme... kodėl taip sunku suprasti mane... kodėl taip sunku suvokti,kad pastovumas mane žudo... kad egzistencijos nepakenčiu...kad man reikia gyvenimo... pavargau nuo svetimos kalbos...pavargau nuo snobiškų žvilgsnių...ATLEISK, bet aš vėl bėgu...nebegaliu daugiau taip egzistuoti...

Viduje viskas dega, o išorė tartum apšalus...Stoviu...pajudėti negaliu...Nužvelgiu tolumoj pūpsančius kalnus...pagaunu jau šimtąją snaige delne...Negaliu grįžti namo...KEISTA...Ką aš vadinu namais?juk aš neturiu namų...bet tas vidinis noras gryžt tenai kur gimei stipresnis už protą...jam paklūstu---
Jau nedaug beliko ir aš vaikščiosiu žeme,kurios taip pasiilgau...ant kurios užaugau...ir kurią taip seniai palikau...