IŠRAUSIU ŠIRDĮ NIEKAM NEAUKOSIU
PADĖJUSI UŽ STIKLO DUŽENOM APKLOSIU
PALIESIU.NE.IŠPLIEKSIU TAVO KŪNĄ
ŽEMĖN TAVE PADĖSIU PO SAMANŲ SENŲ GRUBIŲ KAIP KILIMU UŽDENGSIU
:DDD

Pasveikinu tave su šventėm ir neištarusi nė žodžio vėl krentu i šalto sniego patalus.Virš oro sklando mano mintys kurias taip noriu pasakyti tau bet jos lyg užrakintos ir aš vėl juokiuosi iš mūsų naivumo.Ar tai kalta žiema ar tai šventinė nuotaika veikia?:)
Tu puikiai žinai ir taip viską.Aš jau girdėjau tai ką man tari jau šimtus kartų.Tari akim nes žodžiais kažkaip...Mes ir vėl juokiamės iš savo naivumo:)Apklok mane pagaliau savo ranka ir šildyk delnus kai suvirpėsiu tavo glebyje, kaip mažas paukštelis sugautas rankoj bijantis tamsos...O gal vienatvės...
Mes kaip ir jis skerdam pagal vėja, statom savo gyvenimo sparnus pagal jo kryptį ir nedrįstame pasipriešint...Ir vėl:)Mes tik paukšteliai m?Paleisk mane į žiemą...Jei ji mane paleis pas tave...Aš jau niekada nebepaskrisiu.Ne todėl kad negaliu su tavim skraidyt o tiesiog norėsiu pasilikti su tavim.Išmokinsi mane skraidyti šalia:)

Tu visada mylėjei mano akis...
Kartojei kad mergaitė su dangaus mėlio akim negali liūdėti...
Visada laikei mano ranką...Atrodo visą gyvenimą.
Užmiršau viską bet niekada  nepamiršiu iš naujo
Matai ateina šventės o mus sieja...
Meilė...Aš puikiai žinau ką man jauti.
Pasmerktas amžiams nardyti tamsoj
Pasmerktas be manęs kaskart numirti
Žinai mažuti,aš jau senai baigiu pabėgti
Ne pas tave ir ne pas tą kuriuo turiu tykėt ir saugot
Deja aš vis dažniau galvoju apie šalta ir raudoną sniego šydą
kuriuo norėčiau amžiams apsikloti...
Greitai išnyksiu jei pamirši šildyti jos rankas.
Pasmerksiu ją kančioms tave mylėti amžinai.
Viskas...O aš skrendu su juodo varno sparnais ir griaunu viską aplinkui...

Kaskartą kai žvelgi į mane sudegini dalelę savęs.
Ir jau niekada juk tu žinai...
Jau manęs nebetūrėsi ir nejausi vakaro susikabinusio mėnulio prieblandoj...
Tiesiog tu nori paskutinį kartą mane pamatyti ir vėl paskutinį kartą
Kaskart apgaudinėji savo mažą virpančią širdelę kuri kažkada man atrodė tokia didelė...
Kai suskilusi ašara riedės iš tavo bergždžiai manęs laukiančių akių
Aš pasklisiu šėšėliu, pasklisiu kvapu...
Jausmais iš pragaro ugnies žvaigžde nukrisiu
Paliksiu tau prisiminimus paliksiu viską kas paliko mane
Paliko jau senai...
Tik aš vis dar jauna ir spindžiu o tu jau dingsti
Kuo tu virsti..? Net kai buvau šalia jaučiau kaip miršti...
Kilsiu aukštai su dangaus spalvom ir tau iš ten sapnus numesiu
Krisiu aukštai...Nors ir su tamsa pasiklysiu bet tu manęs nematysi...Kada tu išnyksi

Tuščiose akyse ir tuščioje širdyje aš nebegaliu daugiau kentėti...
Prašau pasiimk mane kartu su savimi...
Prašau paslėpk mane po savo ugnimi...
Pakviesk mane dar kartą ir vėl ir vėl...Ašaras tavo akyse matau

a nam vsio ravno:DDDD tot kto zajcam bil tex ja wsex ubju!!!:DDD

KĄ norėsiu tą rašysiu ir komentarų neprašysiu!!!:DDD

Man patinka kad mes galime išreikšti savo mintis čia.Patinka tai
jog yra žmonių kurie supranta kūrybą,bet yra ir tie kurie vaidina
kad kažką išmano nors ištiesų tik bijo to kaip juos vertina pačius.Jiem patinka nuvertinti ir apšikti juk jie žino kad patys to nesukurtų ir nesugalvotu.Dauguma mano kad yra išskirtiniai nors taip nėra.Nekenčiu tokių asilu kaip pvz lukoševičius:DDD Nu tokio stumbro dar nesu mačius:DDD

Ant samanotos žemės staiga prisnigo
Bet taip,kad sniegas vos paliesdamas ją tirpo
Jis ją taip myli,visą girdo
O ji šilta,ji sniegą tirpdo.

Ji nesigaili,ji negali jo išsaugot
Turbūt nelemta jiems po saule būt kartu
O sniegas kartais verkia
Ir visai ne snaigėm.

Jis žemę myli taip,
Kad tirpsta net nepriartėjęs...
Mes kartais to nematome,bet neigiam,
Kad sninga...
Ir visai ne snaigėm...

Kodėl žodžiais plaki mane?Už ką?
Ar aš tikrai nusipelniau?
Už lango sniegas krenta,
Vėjas užpūsto pėdas...

Kodėl vėl palieki mane?Už ką?
Ar aš nusikaltau?
Už nugaros silpnos ugnies jaučiu sroves.
Dangaus lašai,tos ašaros nuplauna viską
Ugnies gaisrai naikina kas savaime nyksta...
Ir aš palikdama čia visą savo šiltą
Pabėgsiu nuo tavęs per sniego baltą tiltą...