sumedėjusi

aš esu tik vėjas gluosniuose... tik tai ką prisimenu esu aš.. nebeturiu nebeturiu, o taip jaukiai snūduriuoja mano praeitis... liūdesio valandų vis daugiau, bet ir džiaugsmo juk irgi daug. daug mane gelbėjančių angelų, o jie tik žmonės. atrodo mirsiu. o reikia gyventi, apsiauti batus ir eiti. o juk mano siela guli ant žalios žolės šiltam vasaros sode, po kvepiančiais medžiais, ir man taip gera tenai... ne, aš liksiu čia. tiek kiek reikia. o po to išeisiu, ir niekas manęs nebesulaikys.

Kai skausmas ateina ir suleidžia savo ilgus pirštus į mano esybę, rodos, tikrai išprotėsiu, kai koks mankurtas. miegoti negaliu, o užsnūdus pabundu ir vėl tenka keltis, eiti kaip nors bandyti malšinti sopulį. ir nėra mamos, kad priglaustų, paglostytų ir nuramintų. nėra nieko kas apkabintų stipriai stipriai ir neleistų man svaigti nuo skaudančio jausmo. ir tada viskas, dėl ko anksčiau skaudėjo, tampa taip kvaila taip nereikšminga, meilė... cha, negali turėti mylimo žmogaus... cha cha... oj oj, skauda skauda širdį, tik pamanykit. keikiu meilę. ji - egoizmas. aš viską ištveriu. dabar tai aišku. išbūnu be žmonių, kurių labai reikia kartais. viskas įmanoma. viskas realu. tikras skausmas... kai ateina nelaukiant, nesitikint, aš imu laukti kol jis nurims, kol nustos mane kankinti, plėšyti galvą, kūną, siautėti manyje. jis išeina. pažadėdamas kad grįš, su aidais, atvilnijančiais dieną. viskas praeina. viskas praeina. turiu tik save. guodžiu save. tik aš pati, viena. tokia vieniša seniai nesijaučiau. draugai yra tik laikinai. jie nutolsta. jie turi savus gyvenimus. o kas su manimi, kai man tikrai bloga? kas apie mane galvoja ir meldžiasi už mane?... ne, neverkšlenu. neverkiu. tiesiog. sunku. bet viskas praeina. praeis ir tai. sumedėju. apaugu žieve, o viduj taip jautru...

Prisilietimų sekundėse
surinktų žodžių kekėse
žvilgsnių myliose
aš valandų valandas
plūduriuoju laimei už borto
ir nesimeldžiu sėkmės dievams

Turiu tave.

lyg nieko ir nebuvo..