[g]:P[/g]

[yellow]q[/yellow]

[y]qq[/y]

dum dum dum

:-]

kawabatos gimtadienis nuobodokas

gera laukti stotelelese
kur laukia visi ir niekam nekrinti i aki istisus autobusu burius
kai zinai
kad nieko nelauki, tik apsimeti vienu iš jų
kai zinai kad neturi lipti i tau tinkanti autobusa
kai sedi ir juokiesi be garso su prasidėjusia vasara
kol nutvilko tyras prabegantis zvilgsnis
ar kazkas taip gerai pazistama
lyg lapkritis vaikystej
o gal pastebi kad kioskininke jau keistai į tave ziuri:)
arba gulet ant grindu. ir lengvai isproteti, negirdėti dusliai beskeikiancio pykstancio tecio. net myleti, nors tik tuos, kur zinau, bet visus, bet tikrai. arba vakarui renkantis savo seseliais sau ziureti i sienas plevenancias jais ir gerti ju geltonuma rieskuciom. velei ir velei, ir jaust kad jo dar yra, kad jo, nors lygiai tiek pat, kiek yra viduje, dar yra. arba tyliai ka nors suprasti. lyg ir nieko, bet vis delto ne, nors taip pat, kaip ir nieko, nes nepavadinsi. arba aitriai kvepuoti ir vytis, paliesti pabegusi skausma, pasakyti, ne, as nespardysiu kojom taves, ne nemusiu zarstekliais sunkiais, ne, as kartais ramus, as tave suzavesiu, tu tapsi draugu, as papirksiu tave ir tau sirdi iklosiu sviesos spinduliais. keliais. as lynojanti kaima lyg liudna ir trapu haiku susapnuosiu, tu praleksi drugiais. arba tykiai mokintis buti geram kad butum laimingas. arba suabejoti, gal ne nebereikia stipriu, kad ir graziu emociju, kad ne laimingu nebutina buti, uztenka tureti ka nors grazaus, saikingai, be sumaisties, atidziai. rasyti truputi nerisliai ir draugiskai.

"tokią gilią tokią šaltą žiemą
kai ne garas virto iš burnos
bet žirafos laigančios ražienom
salos ir fregatos burių nėriniuos
ėjo vaikas pamiške, pasukęs
ilgesniu keliu ir tuos vaizdus
matė tik jį lydintis lapiukas -
baltas baltas baltas tris kartus"
                                      d.k.

tada zuvelis dar truputeli prasiblaive, suprato kad jis girtas