Atgimstanti gamta lanko
mažučiuose
mūsų namukuose,
čiulbesio išsūpuoti garsai
smelkias pro sąmonės langus,
išskraidę visą debesų kalną
lūkesčių tiltais perbėgę
suklūsta sapnai
pavasariui beldžiant

Pakirtę dręskiančio laukimo
pavasariais supanašėja žmonės
nors kiek sukulti
mantijomis pakibusius savus šešėlius
sugriežti stygomis
skambėjimu perpildant visą gojų.
ir šėlsmo pagautiems supleškinti
suglumusią tikrovę

Būsiu dabar etalonas savo išmanymų ir sugalvotų vaizdinių,
tokiu sau apsilaupusiu tipažu – pasirodysiu po kelių dienų.

Kaip pabosta: tas laikas su metais kartu susimetę,
o mano pokyčiai – tie patys – vis nesuaugęs.

Metai - donkichotiški klajokliai
mosuoja kalendorių sparnais
ir šerkšno snauduliu byrantys
debesys užsako arbatos
su tavim ir metais naujais.

Puikių metų ir daugybė linksmų linkėjimų.

o mes
bėgę, pamiršę, skubėję,
suverpę varpeliais dienas,
atkelsim vartus į Kalėdas,
pakviesim širdis į namus.

su šventėmis lankyti ir dar neaplankyti,
kūryba spinduliuojantys kalėdukaitėliai.
didelės jo šiltenybės šypsenos, sutarimo,
gerovės ir kloties,
čia nuo tą, kaip pasiklojęs išmiegosi
ir nepapulsi į eridano skiltį.

Žmogus pats šviečia
Pereina maldom namus
ir šerkšną trina languose,
kai pavymui horizonto
įžvelgia paklydusį save.
Žmogus pats šviečia
Prisėda pakalbėt su drugeliu
apie korėtą dangų ir
leidžia nepavyt savęs,
panorusio šiek tiek
skrajoti.

Su laiku mano mintis paauga, na, paties objekto nepasiseks pralenkti, nei visapusiškai, nei gynybinės taktikos pagalba. Tokia koreliacija nusidriekė pastarosiomis dienomis. Nesigindama nuo puikybės, nesigirdama savo stropumu - šią savaitę atsikėliau dešimčia minučių anksčiau. To pasekoje - išdidžiai prakulniavau iki savo antikvarinio kabineto: aš nevėluoju į darbą. Įtikėjusi savo galiomis užsiimsiu kitais ezoteriniais įkvėpimais. Dabar rašau eilių, žinau tinkamus du prieveiksmius ir rutuliosiu iki tristulpio. Tikslas - parankus įrankis veikimui ir problemų virtuvei optimaliai restartuoti iš apsnūdėlių tamsaus podėlio.
Nežiūrint rašykų aukšto išprusimo, pažadu sau - pamiršti žargonybes. Ir atsikvepiu.:)

Galvojau,
kad mano supratimo stabilizatorius ataušo,
išsklido nuspinduliavęs, ai,
nes vienų eilių mintys tolsta nuo manęs greičiau, nei skaitau.
Vėliau suvokiau, kad rašykai dideliais tempais progresuoja, oba.
Ir kodėl gi man nedžiūgauti, net nieko nesuprantant?
Tai progresas. :)