62 procentai žmonių, kuriems anglų kalba – gimtoji, nežino skirtumo tarp žodžių „good“ ir „well“. Šio skirtumo nežino tik 12 procentų tų žmonių, kuriems anglų yra antroji kalba.
Jonas Mekas
Paskutinės 12 sekundžių
Vienuoliktą paskutinės valandos sekundę
Vėjas staiga pakils nešdamas per dangų raudonus dūmus,
Ežerai staiga nusileis į dugnus išmesdami žuvų kaulus.
Dešimtą paskutinės valandos sekundę
Prezidentas Eizenhaueris bus rastas besimeldžiantis vidury Baltųjų rūmų,
Kalvis Žaldokas nusileis į Rovėjos slėnį
Ir žiūrės į pajuodusius žilvičių krūmus.
Devintą paskutinės valandos sekundę
Upių tiltai staiga sukris ant žemės,
Leonas Lėtas paliks Yrio ežerą ir pasitrauks vienišas ant kalno.
Aštuntą paskutinės valandos sekundę
Vaikai išbėgę į liepsnojantį papievį šauks:
– Kokios gražios gražios pienės!
Septintą paskutinės valandos sekundę
Staiga žinojimas ateis žmogaus mažumo istorijos teisingumo,
Kapitalizmo teisingumo, komunizmo teisingumo,
Jono Žiauriojo teisingumo, Chruščiovo teisingumo, Eizenhauerio teisingumo.
Šeštą paskutinės valandos sekundę
Nepažįstami paukščiai, niekados neregistruoti, nerašyti, nepaišyti,
Audibono bus matomi Ankaroje,
Luošas pakils Leningrado ligoninėje ir šauks ekstazėje:
– Aš vaikštau! Aš matau! Aš esu!
Tremtiniai, egzilai, pabėgėliai, žydai ir Algirdas Landsbergis
Staiga sugrįš namo staiga žinodami, kad jų gyvenimas yra niekas,
Kad jų kova yra niekas, jų filosofija yra niekas.
Ir patikti pirmo namų vėjo verks.
Penktą paskutinės valandos sekundę
Šnabždėjimas pripildys orą, kalvis Žaldokas paims kūjį ir pradės kalti geležį.
Ketvirtą paskutinės valandos sekundę
Pranyks San Francisko miestas, degdamos pakils į dangų dykumos,
Rovėjos lankoj žolė staiga paruduos, sustings lyg degėsiai.
Virpėdama, klykdama pervers orą Misilė,
Iš kalnų žmonės matys nusileidžiant būrius šventųjų su linų apsiaustais, nešančių raudoną vėliavą.
Jie nusileis į slėnį, pereis Vatikano miestą ir kurs paskutinę religiją.
Trečią paskutinės valandos sekundę
Čerčilis pasakys kalbą: „Ilgai kovojom mes, bet kas prisimena dėl ko?“
Eizenhaueris kalbės: „Kam, ar iš tikėjimo kovojau aš, ar iš inercijos? Savo jėga ar istorijos?“
Dostojevskis grįš ir sėdės su Leonu Lėtu Sibiro vidury raudodami: „Kur yra rusų tautos siela? Kur yra rusų tautos platumas?“
Antrą paskutinės valandos sekundę
Paukščiai kris į rugių laukus kaip juodas sniegas,
Kalvis Žaldokas žiūrės į praskilusį dangų nesuprasdamas, nekaltas.
Paryžiuje, Londone, Maskvoje, Niujorke, Tokijo rankos staiga sustings ore apgniaužę vyno stiklus.
Akys, staiga išvydę beprasmingumą savo tikslų, savo gyvenimų, savo ieškojimų, savo kovų.
Dangumi pralėks antra Misilė.
Tada balsas kalbės: „Jeigu buvai tu geras, tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai tu šventas, tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai komunistas, tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai kapitalistas, tavo kapitalizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją.“
Ir balsas kalbės: „Šventieji yra tie, kurie ištikimi laikui, šventi klaidingieji, kurie ėjo kartu su laiku, šventi yra teisėjai, kurių lūpomis laikas teisė, šventi yra ginklai, generolai, kurie žudė už laiką, šventi yra ūdininkai, inkvizitoriai, kapitalistai, šventi yra nuodėmininkai, šventi yra popiežiai, kominternas ir dzenbudistai, šventa yra ranka, kuri padegė Reichstagą.“
Ir balsas kalbės: „Žolė auga ir negalvoja, paukštis skrenda ir nežino, strėlė lekia ir negyvena. Ar tu nesi žolė? Ar tu nesi paukštis? Ar tu nesi strėlė? Kas yra laikui tavo teisingumas, kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą?“
Dvyliktą valandą bomba sprogs.
Inter. Netas. Ne tas, ne tas.
Sonetas? So(rry), inter(so)netas.
V. J. O kodėl svarbiausia bendravimas ir meilė?
Jonas. Iš šitų abiejų svarbesnė meilė.
V. J. Kodėl?
Jonas. Be meilės nebūtų bendravimo. O be bendravimo žmonės tada gyventų visi atskirai. Jei visi atskirai, tai negalėtų susitarti, ir nebūtų tvarkos. O jei nebūtų tvarkos, tai būtų kažkokia jovalynė. Kiekvienas darytų ką tiktai nori.
V. J. Įdomu, ką jie norėtų daryti?
Jonas. Jie darytų viską savaip.
V. J. Neatsižvelgdami į kitus?
Jonas. Taip. Neatsižvelgdami į kitus.
V. J. Manai, kad žmonės dėl visų dalykų gali susitarti?
Jonas. Taip. Turi susitarti.
V. J.[/b Bet kaip gi žmonėms susitarti, kai visų nuomonės skiriasi?
[b]Jonas. Žinoma, dažnai sprendimas būna ne visai toks, kaip tu nori. Tai, žinoma, galima ir prieštarauti, ir stengtis, kad jis būtų pakeistas, bet kad nebūtų tų pykčio įžiebta. Tartis, kad sutaptų visų nuomonė.
V. J. Bet žmonės kaip tik dėl to ir nesutaria, kad nuomonės nesutampa.
Jonas. Žmonės, jei gal būtų tokie patys, paprasti, tai jie gal ir sutartų.
V. J. Kaip suprasti „tokie patys“?
Jonas. Jie gal nori būti kitokie.
V. J. Kokie kitokie?
Jonas. Kai žmogus nori būti kitoks, ne tai, kad jis yra kitoks, bet jis nori būti kitoks.
V. J. Žmogus apsimeta, kad jis yra ypatingas? Bet žmogui juk reikia kovoti už savo vietą po saule. Privalai būti šauniausiu, „kiečiausiu“, geriausiu...
Jonas. Reikia būti savimi, ir pasieksi. Paprastumas... nežinau.. su juo niekada nepaklysi. <...>
Ne Joko, ne Ono, ne juokas, ne ona, ne one, neonas.
Ar žydai, kaip ir pirma, yra esminis pasaulio ateities klausimas, kaip sakoma Biblijoje?
(...) Šiaip ar taip, kaip pirmi pažado nešėjai, taigi kaip tauta, kurioje įvyko didysis esminis biblinės istorijos tarpsnis, jie neabejotinai yra pasaulio istorijos centre. Galima manyti, kažin ar tokia maža tautelė gali daug reikšti. Bet aš manau, jog per visas epochas ir ypač šiandien aiškiai matyti, kad ši tauta ypatinga ir kad didieji pasaulio istorijos sprendimai beveik visada kažkaip susiję su ja.
Mokslinės teorijos gyvybingumo kriterijumi Lotmanas laikė gebėjimą keistis drauge su kintančiu pasauliu. Pasak jo, „mūsų trumpam nemirtingumui pakaktų to, kad būtume skaitomi ir po 25 metų (daugiau filologijoje skirta tik retiems genijams)”. (...) Mokslinės idėjos nustoja gyvavusios, kai jų skelbėjai atiduoda visas savo jėgas tam, kad išsaugotų principų grynumą. Išminties simbolis – gyvatė auga, nusimesdama odą. Idėjos taip pat vystosi, peraugdamos save.“
kn
|
|
|