Likimas nebuvo palankus,gyvenimas permainingas ir kraupus,gamta neturėjo nei gerumo,nei išminties.Bet gerumo ir išminties turime mes,žmonės,kuriuos blaško atsitiktinumas,ir mes galime būti stipresni už gamtą ir likimą,tegu ir tik kelioms valandoms.Ir mes galime būti artimi,jeigu prispiria nelaimė,žvelgti vienas kitam į nuovokias akis,ir galime mylėti vienas kitą,gyventi vienas kito paguodai.
O kartais,kai tamsi gelmė tyli,padaryti galime dau daugiau.Tada akimirką mes galime tapti dievais,įsakmiai ištisti rankas ir sukurti daiktus,kurių iki tol nebuvo ir kurie gatavi gali gyventi toliau be mūsų.Iš garsų ir žodžių ir iš kitų nevertingų trapių dalykų galime sukurti žaidimus,melodijas ir dainas,kupinas prasmės,paguodos ir gerumo,gražesnes ir ilgaamžiškesnes nei ryškiaspalviai atsitiktinumo ir likimo žaislai.Galime nešiotis Dievą širdyje,ir kada ne kada,kai jis užpildo visą mūsų sielą,jis gali pažvelgti mūsų akimis ir byloti mūsų žodžiais,net į tuos,kurie jo nepažįsta ar nenori pažinti.Negalime išmesti gyvenimo iš širdies,bet galime taip ją užgrūdinti ir išmokyti,kad ji būtų pranašesne už atsitiktinumą ir nepalūžtū,žvelgdama skausmui į akis.
H.Hesse. "Gertrūda"