Ėjau ir negalvojau, gal per daug sužvėrėjau, tam kad blaiviai mąstyčiau. Ėjau ir nemačiau, gal nenorėjau matyti, o gal jau buvo per daug tamsu, tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Ėjau ir nejaučiau, jau nebejaučiau šalčio, nejaučiau vėjo būčiuojančio skruostus, nejaučiau sustingusiu pirštų, nejaučiau lietaus kutenančio akis, nejaučiau savo širdies. Tik girdėjau, girdėjau, kaip tamsoje užauja medžiai mesdami mirusius lapus, tai buvo baisu, bet nepakartojama...  Todėl ir grįžau...

keista bet kartais norisi rašyti laiškus į ten iš kur jie niekada nesugrįžtų. o gal atvirkščiai? gal geriau būtų jei kas atsiustų atsakymą, tokį mielą, bet nesvarbu mielas jis ar ne, jis gali būti netgi piktas, svarbiausia jog jis būtų...  jei gaučiau tokį atsakymą, suprasčiau jog kažkas mane suprato... skamba kvailokai, bet taip aš jaučiuosi... ir kaip sunku pasirinkti tarp dviejų kraštutinumu... kurių net nėra... matyt ir nebus... kaip keista... kaip keista... kaip keista... nes norėjau rašyt ne apie tai...