baisu, bet nepakartojama

Ėjau ir negalvojau, gal per daug sužvėrėjau, tam kad blaiviai mąstyčiau. Ėjau ir nemačiau, gal nenorėjau matyti, o gal jau buvo per daug tamsu, tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Ėjau ir nejaučiau, jau nebejaučiau šalčio, nejaučiau vėjo būčiuojančio skruostus, nejaučiau sustingusiu pirštų, nejaučiau lietaus kutenančio akis, nejaučiau savo širdies. Tik girdėjau, girdėjau, kaip tamsoje užauja medžiai mesdami mirusius lapus, tai buvo baisu, bet nepakartojama...  Todėl ir grįžau...