Aš - aguona.
Tu - aguona.
Paveiksle - aš,
O tu - gyva.
Ir šypsosi žiedai abu
Be apgaulingų pažadų.

Iš visų žvėrelių, obelis gražiausia,
Iš visų paukštelių, man varlė mieliausia.
Iš visų daržovių, lašiniai skaniausi,
Iš visų merginų tu man pats fainiausias.
xDDDDDD

fėja grįžo pasiruošus naujam vertinimo ciklui :D nu aišku nuojauta kužda kad vėl liks neįvertinta :D bet ir uz tai sposiba pozaluista :D  šiandien aš valiūkiškai nusiteikusi, bet matyt nebeilgam nes šiuo metu yra 21:12 :D laiks čiuožt į lovytę :D nu aišku atsisveikint su savo talismanu ir geriausiu draugu Broniumi,kuris gyvena mano švarko kišenėje :D nu kadanors papasakosiu ir jo istoriją :D nu ką labos nakties........ Z.z.Z.......................... Jūs dar skaitote? :D ar nebūtų papraščiau palinkėti man ir Broniui labos nakties ir dingti iš mano dienoraščio? :DDDDD Ar jum mama nesakė kad svetimų dienoraščių skaityti negražu? :D aha jau gėda? :D nu va gerai aš jau pavyzdžiui einu :D o tu liaukis skaityti... dar vis skaitai? :D aš tai jau nuėjau miegoti jeigu ką ;D manęs jau čia nebėra,o ko tu čia dar užsilikai? :D Nu gerai dabar rimtai einu miegoti:D Labos nakties ;* .................................. Z.z.Z..................................

Prabus kvaily idilijos
Tos skarmaluotos
Ir aplaižytos
Su lazdomis kaip elgetos
Kaip ubagai prie durų
Sustoja,šypsos, buriasi
Jiems vieniems jos neduos
Neduos
Ir vėl eini,pasruvusiom akim
Pritvinkusiom kvailybe
Tuštuma
Ir braido siela lyg po šiūkšlių rojų
Džiaugiesi ten atradęs pats save
Pamatęs ten švaresnį guolį
Sustoji pailsėt jame
Po tavo braidymą nykų
Ir šiūkšlėm atsiduoda
Išnyk Šėtone - pasiramščiuodamas lazda
Nuo mano sielos durų
Ten juk ne turgus.
Ten brangenybių nėra
Pardom...

Kai ima atrodyti kad tau niekas nesiseka...kad tu beveik zluges...atsigrezk i savo mirti...ir paklausk ar tai tiesa...ir mirtis pasakys...kad tu klysti...kad viskas yra niekai...isskyrus jos prisilietima...

Jonas Mačiulis - mūsų bičiulis,
Tai bent žaidėjas - tikra pažiba...
Moka pataikyt, moka blokuoti,
Jam net tritaškiai nėra problema...
Geras yra, geras ir liks,
jei ant jo šauki, jis net nesupyks,
Stengiasi visad, kovoja iki galo,
Jį tik pamatęs Sireika išbalo.
Pagalvojo jis sau „tai bent ateitis...“
Su tokiais žaidėjais Lietuva prasvis!

Barstydama freskos dalis aš į ugnį,
Paleidžiu jas degti kartu užmarštin,
Skausmo palaidą,
Nušiurusią skarą išardžius
Suniekinu jausmų apsuptin.
Dažnai mintis mano
Bando apglėbti
Šiurkščios, grublėtos rankos
O švelnumas ir jausmų svaigi išraiška
Kuo toliau, tuo rečiau mane aplanko.
Bet aš gyvenu ir gyvensiu...
Nemirsiu...
Prie vienatvės su laiku ir skausmu pripratau,
Tokiu savo būdu
Ir širdim egzistuodama
Jau daug ką svarbaus labai praradau...

Dėkoju tau už buvusią draugystę
Ir už žodžius, kuriuos man melavai
Juk pasitaiko, kad žmogus suklysta,
Bet tik ne taip, kaip tąsyk suklydai.
Gal nesu tokia, kokia norėčiau būti,
Bet prisiminki tokią, kokią pažinai.

Štai ir ji manoji fėja
Į mane artėja...
Jos rudi plaukai ir žalios akys
Man atstoja vasarinį vėją...
Jos ruda,įdegusi oda,
Mane keri jos figūra...
Staiga artėja mašina
Ir man skirta kulka
Užkliudo mano fėją,
Pagaut ją griūvančią suspėju...
Laikau ją savo glėbyje,
O lūpos pačios taria NE.
Žiūriu į jos žalias akis,
Kurias pasiima mirtis...
O,Viešpatie,užverki giltinei duris,
Juk išgelbėt ją gali...
Ji užsimerkia...
Jaučiu,kad neplaka širdis...
Paskutinis bučinys
Ironiškai man šypsosi lemtis...
Kažkur toli gali girdėt sirenų gausmą,
O širdį spaudžia nepakeliamas skausmas
Galvoj tik vienas jausmas...
Kviūečiuosi mirtį,
Bet ji negirdi...
Per ašaras jau neįžiūriu jos akių...
Kažkas man liepiūa trauktis,
O aš nebegaliu,
Nes ją myliu...
Už nugaros sunkius žodžius girdžiu:
Uždenkit ją,
Kai atvažiavomjau buvo pervėlu...
Tuo tarpu atsistoju,
Mane mentai bando klausinėti
Bet aš į nieką nieką nereaguoju...
Parveža namo, išleidžia...
Po penkių minučių su ginklu
Bėgu aš per miesto aikštę
Skersgatvy keli pacanai bando aiškint,
Bet nesustoju,aš skubu...
Štai keturi gaidžiai,
Lemtingą šūvį paleidę
Stovi išdidžiai...
Nelaukiu - kamuolį ugnies į vieną spjaunu...
Viskas truko tik minutę...
Jie negyvi...
Bet šunsnukių šūviai nebuvo kreivi...
Tyliai, tyliai savo miestui pasakau:
Laikykis, seni, be manęs tau bus geriau...
Nekvailas aš, bet širdžiai paklusau...

Ateik, kai nepakelsi nevilties,
Kai skausmas tau rankas išties,
Kai ilgesys tave kankins,
Kai meile nebeprisimins...

Ateik, kai netikėsi žmogumi,
Kai skirsiesi su praeitim,
Kai nusisuks visi draugai,
Ir kai kankins blogi sapnai...

Ateik, kai ašaros per skruostus plūs,
Ir kai gyvenimas sugrius,
Kai pasikelti negalėsi,
Ir jau gyvent nebenorėsi...

Ateik, aš ranka tau ištiesiu,
Tu vėl tikėsi žmogumi,
Gyvensi vėl su viltimi,
Tiktai pasitikėk manim....