Barstydama freskos dalis aš į ugnį,
Paleidžiu jas degti kartu užmarštin,
Skausmo palaidą,
Nušiurusią skarą išardžius
Suniekinu jausmų apsuptin.
Dažnai mintis mano
Bando apglėbti
Šiurkščios, grublėtos rankos
O švelnumas ir jausmų svaigi išraiška
Kuo toliau, tuo rečiau mane aplanko.
Bet aš gyvenu ir gyvensiu...
Nemirsiu...
Prie vienatvės su laiku ir skausmu pripratau,
Tokiu savo būdu
Ir širdim egzistuodama
Jau daug ką svarbaus labai praradau...