Viskas dar blogiau nei vakar. Mano kambarėlyje drauge su X žiūrėjome filmą.
Per pertrauką (kepėme sumuštinius), jis pkalausė:
-Klausyk, o kokioj direktorijoj tavo nuotraukos?
Aš sakau:
-Palauk, pavalgysim, aš tau permesiu tas kurios apie tave.
-Tai kurioj? Gal čia kur Nuotraukoms?-Neeeee. Gal čia? Jo, radau. Ooooo, čia Tavo lėliukas? Oooooo, čia kur tu fotkinai? Geras, aš persimesiu.
Sėdėjau pašiurpusi. Tai buvo tikras įsiveržimas į mano erdvę. Pykau ant tėvų kurie mokė mane būti mandagią ir neišmokė kaip elgtis tokiais atvejais.
Sakau:
-Kitą kartą aš tau permesiu pati nuotraukas.
-Tai tu pažiūrėk, aš čia nieko blogo nepasiėmiau. Tu gali peržiūrėti. Va, galim pažiūrėt.
Glavoju - na niekada neateitų į galvą kuistis po kito žmogaus kompą. Ir neršti po asmenines direktorijas.

Ji manęs paklausė:
-Su kuo važiuoji?
-Su X. Tokia neužknisanti asmenybė.
-Hmmmmmm...
Galvoju: gal nieko nenorėjo pasakyti. O jei norėjo, tai gal per daug nori iš žmogaus. Žmogėnas kaip žmogėnas. Ramus. Į akis nešoka. Ramiai savo darbą dirba. Per daug nešneka.

Pirma diena: kaip gerai kad X čia. Oro usote būriavosi via futbolo komanda, vyrai išgėrę, šnekūs. Aš rami, nes ne viena.
Po 1 sav.: Išvaikščiojome visas gatveles (žemėlapyje gatvių ieškojau aš). Apžiūrėjome miestą (objektus išrinkau aš).
Po 3 sav.: Nematytų objektų nebėra. Idėjų irgi nebėra.
Po 4 sav.: Aš sakau:
-Šalta šiandien, -20.
Jis sako:
-Ne, nešalta, tik -17.
Aš susierzinu.
Po 5 sav.: parduotuvėje. Stoviu prie dešrų skyriaus, kažkokią dešrą deduosi į pirkėjo krepšelį. X klausia:
-Ką čia perki?
Aš susierzinu. Nenoriu kad jis žinotų ką perku.
Grįžtu namo, įsijungiu internetą. Automatiškai įsijungia Skyp‘as. Atskrieja X klausimėlis:
-La, ką veiki?
Galvoju, ką atsakyti. Nenoriu jam pasakoti ką veikiu. Nemėgstu visą laiką būti matoma. Man jo per daug.
Po 6 sav.: X organizuoja vakarėlį. Šaunuolis. Sakė, leis Himną. Man darosi neramu dėl vakarėlio.