Tiems,kam rūpi kitų nuomonė, nesvarbi jų asmeninė.

liūdnas vakaras... tik tokiais vakarais prisimenu apie šį puslapį, deja... bet kai nėra kam pasakyti: man negera, man liūdna, man skauda ten viduje, krūtinėje, tada belieka, suspaudyti kelis klavišus ir lyg palengvėja...

Kam bus įdomu, pasiskaitys.

Paprasto žmogaus, paprastos mintys.

Metamorfozė :).................

visi nori suprasti mena, tegu jie megina suprasti pauksciu ciulbejima, tai yra lygiai tas pats...- PIKASAS

Jau šimtą kartų sakiau, kad kai išmoksiu rašyti, tada ir rašysiu, bet ne, vistiek nemokšiškai dėlioju žodžius ir jungiu visokiais būdais į vientisą ,,jauso kamuolį", kad ir kiti pajustų tai, ką aš jaučiu, todėl literatūra, tarsi jausmų mainai, tačiau čia vėl prasideda kova.

Man vėl sukilo temperatūra, nereikėjo grūdintis. Geros ir gražios jums nakties, žinot, kartais krenta žvaigždės, šviečia nėnulis ar net šiaurės pašvaistėsninga, o kartais sninga kai męs miegam.

Visas gyvenimas-meilės belaukiant.

Aš nemoku būti drauge, moku tik išklausyti , suprasti, užjausti. Aš nemoku būti drauge, aš tik moku dalinti save po gabalėlį nieko už tai nesitikėdama. Aš negaliu būti draugiška, aš turiu savo ego. Aš negaliu būti draugė, nes moku pykti ant draugų, jei jie klysta ar neteisingai elgiasi. Aš nenoriu būti drauge, nes man sunk išpildyti lūkesčius, viltis, norus, standartus, reikalavimus ir galų gale aš nenoriu būti drauge, nenoriu dvilypumo, nenoriu kreivo veidrodžio kuriame nuolatos atsispindėtų mano ydos, klaidos, kvaili poelgiai, dar labiau hiperbolizuoti tame sename veidrodyje. Aš tik noriu būti žmogumi vienu atėjusiu ir išėjusiu.

Man sunku suprasti kas darosi šiolaikiniame mene, bet aš taip noriu išsiaiškinti. Dailėje nebereikia informatyvumo, realumo, gyvumo, juolab judesio, veržlumo, bet nereikia ir harmonijos (atgyvenę ir nuobodu), tik senukai pogrindyje sau tyliai kaip pelės dar krebžda ir kuria savo meną, megindami prisitaikyti prie ,,šiolaikinės mados'' kartais ima ir nutapo kvadratinius medžius prie romantiškai tekančios upės, nepataikė, ką gi reikia klausyti širdies ir toliau kuria arba nustoja, nes jau gauna pensiją ir vaikai paremia, tai čia tik geriausiu atveju, blogiau užkietėjusiams menininkams. Nebereikia grožio, jausmo, nuotaikos ir įspudžio, džiaugsmo, tikro ar suvaidinto visiškai nesvarbu, nes alkanos akys rija kas papuola nesigilinant į prasmę, joms vienodai skanu gražiai patiektas š. ir dailininko metų darbo vaisius. Galų gale niekam neįdomu ką norėjo dailininkas parodyti, kokia jo asmeninė pozicija, kas nors gali imti ir paprieštarauti, juk darbas kalba pats už save, dailininkas, jo asmenybė tik stovi greta jo kūrinių, tarsi jis būtų koks įrankis, PAGAMINĘS tai. Nežinau ar mano nuomonė teisinga, tik metai man viską atskleis. Žmogus augdamas supranta vis naujų dalykų, tarsi iš gilaus vaikystės miego pabudęs keliasi ir palaipsniui sklaidosi migla, parodydama neįtikėtinų dalykų.
Pamėginsiu šiek tiek paspėlioti. Ateinančios kartos mus vadins grafičių, performansų, instaliacijų ir kitų ,,sintetinių'' menų karta, bet žinau, kad jie to nekartos, o ieškos kažko daugiau, kažko savo ir lygiai taip pat kaip ir mes, lyg akli kačiukai garsiai skelbs pasauliui, kad jie yra.