Ikaras mano šlubas, Lolita
Vėlu jau, o kelias paskutinis akmenuotas.
Netrukus jau gulėsiu pakelės griovy,
O ten - vien šaltos žvaigždės ir rūdys užmaršties besotės....

O ką norit, kad parasyčiau?

Klausaus, kaip raugėja ponas X, atsigėręs alaus iš bambalio, pirkto kioske šalimais. 
- Nori alaus, žiurkike? – klausia girtas snukis – kaip tik liko gurkšnis.
Man staiga pasidaro pikta, alaus negeriu, o bėgt tingiu, ir išvis kokia aš jam žiurkikė?
- Nea, alaus nenoriu. – atsakiau kuo mandagiausiai.
- Bėk iš čia kol paeini, nes suspardysiu, ne tokias sutvarkęs esu. – atsako man ponas X.

Kitą dieną mano draugai suspardė poną X, netoli to kiosko kur jis mėgsta gerti alų.
Ech, kaip gera turėti gerų draugų.

(mintis pasiskolinta iš Dariaus Šarakojo)

Tik nesakyk, kad tiki Dievu,kuris valgo cukrinę vatą........

mmmmmmm???

Pėdos skalavo pėdų sužalotą pakrantę, užgydydamos senus randus. Saulė blizgindama spindulius į molo akmenis šypsojosi ir mojo žuvėdroms. Kaitra prisipildęs oras, kaip karamelė, lydėsi kažkur debesyse. Dangiška ramybė užklojo visą pajūrį.
Pačiam molo gale, kur stovėjo grėsmingas ženklas „EITI GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA“, ant akmens, kuris tarsi nematoma riba atskiria sausumą nuo sūraus vandens, stovėjo Jonė. Jos spindinčios akys žvelgė kažkur už horizonto, lyg norėdamos išmatuot atstumą nuo kranto ligi niekur. Vėjas kedeno jos auksinius plaukus, kartais timteldamas nepaklusnią sruogą stipriau, lyg norėdamas, kad Jonė pažvelgtų jam į akis. Bet jos galvoje dūzgė neramios mintys. Jonė nori mirti.

Ikaras mano šlubas, Lolita
Vėlu jau, o kelias paskutinis akmenuotas.
Netrukus jau gulėsiu pakelės griovy,
O ten - vien šaltos žvaigždės ir rūdys užmaršties besotės....      (V.Nobokov "Lolita")