Pėdos skalavo pėdų sužalotą pakrantę, užgydydamos senus randus. Saulė blizgindama spindulius į molo akmenis šypsojosi ir mojo žuvėdroms. Kaitra prisipildęs oras, kaip karamelė, lydėsi kažkur debesyse. Dangiška ramybė užklojo visą pajūrį.
Pačiam molo gale, kur stovėjo grėsmingas ženklas „EITI GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA“, ant akmens, kuris tarsi nematoma riba atskiria sausumą nuo sūraus vandens, stovėjo Jonė. Jos spindinčios akys žvelgė kažkur už horizonto, lyg norėdamos išmatuot atstumą nuo kranto ligi niekur. Vėjas kedeno jos auksinius plaukus, kartais timteldamas nepaklusnią sruogą stipriau, lyg norėdamas, kad Jonė pažvelgtų jam į akis. Bet jos galvoje dūzgė neramios mintys. Jonė nori mirti.