Noriu plunksnakočio su auksine plunksna...
Ne, geriau tegul jis visas būna auksinis...
Kažkas palinko ties manimi ir išgirdau klausimą:
- Ar tuomet ir tavo mintys bus auksinės?

Noriu trumpai pristatyti šį kūrinėlį, kurį pavadinimu – „Kraujo Angelas“nes, mano manymu,tai įneštų šiokio tokio aiškumo... :)
Rašydamas "Kraujo Angelą" aš viską,ką norėjau pasakyti,sudėjau į, taip vadinamą, pirmą dalį - "Kruvinas Angelas",kuri man gimė spontaniškai,peržvelgiant savus,kažkada tapytus darbus ir sustojus ties piešiniu,kuriame buvau nutapęs angelą,šiek tiek kruviną...
Tačiau kai kuriems skaičiusiems pasiūlius,ilgai galvojęs,nusprendžiau pratęsti ir parašęs antrą dalį galvoaju,kad tuo  viskas ir baigsis. Tada ir vėl -  paraginimas,be to - ryžtingesnis...
Taip ėmė rutuliotis ši istorija,kurios vis dar teberašau tik įžangas,į svarbesnius įvykius. Tačiau visai nesigailiu,kad ėmiausi detalesnio šios istorijos nagrinėjimo,nes kažkaip tikiu,kad joje galima rasti ko pasimokyti ar bent jau būti paguostiems,sustiprintiems ypatingai tiems,kas ėjo ar vis dar tebeeina per panašų gyvenimą,kaip ir Kraujo Angelas.
  Noriu pridurti dar keletą aspektų. Pirmiausia, tai nėra bandymas savaip interpretuoti mums labai neblogai žinomą būtybę - angelą. Tai pabrėžiu todėl,kad neatleisčiau sau už tai,jei žmonių supratimą apie tikrųjų angelų pasaulį iškreiptų šiame kūrinėlyje esantys Angelo charakterio, elgsenos ir gyvensenos apibūdinimai..Nemanau,kad turiu teisę savaip interpretuoti mūsų daugumos ( o mano paties visų pirma)  vis dėlto,mažiau ar daugiau, nepažintą gyvenimą anapus...
Dar pridursiu ,kad tai vieno žmogaus,vienos istorijos alegorinis aprašymas,galima sakyti - vienos biografijos dalis. Tas asmuo man yra labai gerai žinomas ir visi įvykiai, jau minėti ir būsimi,ne iš piršto laužti,bet iš ties nutikę jo gyvenime. Tačiau, dėl tam tikrų priežasčių, nusprendžiau parašyti ne tiesiogiai viską įvardindamas,bet pasitelkiant savo vaizduotę,jei galima būtų taip pavadinti,aprengiant literatūriniu rūbu, kiek jau sugebu tai padaryti...
Toliau - spręsti jums,laukiu skaitančiųjų,atsiliepiančiųjų,kritikų. Visus jus vertinu,gerbiu ir nei vieno neatmetu... :)

Nieko nėra geriau už rašymą: viskas užsimiršta,lieki tik tu ir fantazijų pasaulis... Aišku tik tuomet,kai rašai negalvodamas :kas skaitys,ar iš vis skaitys? Komentuos ar ne... ?
Jei visi tokie ir panašūs reikalai,rūpestėliai - negraužia,tuomet- tikrai rašai,iš savojo vidaus lobyno(kiek jo ten bebūtų),rašai iš širdies... Ir kaip ne keista,kaip tik tuomet dažniausiai ir susilauki skaitytojų dėmesio...

Na neišeina jo palikt,kad jį kur...Bet jau viskas.Dedu tašką.

Nusausėjo smegenys nuo to kompiuterio,o gal jis nuo manęs perdaug kenčia? Ai,žodžiu,šiandien jau skiriamės,užteks...

Radau aš pagaliau kuo užsiimti,
Skaitau eles,baigiu nurimti...
Jos dūzgia tyliai,
Bet subtiliai.
Matuoju gylį...

Rytas.Rašau po medžiu parkritęs,džiaugiuosi,bus ką internetan išleisti...
Kaip vėliau paaiškėja,tai dar tik keli  sugadinti popieriaus lapai,išleisti užmarštin

Vėl vakaras,o atrodo ką tik atsikėliau...Tokio pastebėjimo akimirkom smegenys užfiksuoja jau nusibodusį,tačiau kas kart vis svarbų,aktualų klausimą:kaip gyventi,kad laikas nebėgtų taip greitai...?

Šiandien kompiuteris man buvo lyg mama,
Kalbėjau aš...
Skaičiau jūsų eiles...

pradėjau vaikštinėti į svečius aš vėlei
ir mano nuostabai nuslinko,pasibaigė,išnyko,
tas liūdesio,savigailos ir skausmo debesis.
kaip ir žadėjau sau ,einu rašyt
ar bent įkelt kažką šviežaus ir naujo
į puslapį vėl šį.
gal bus tai jūsų malonumui,
o gal skausmui...
ir teismą jūsų aš priimt žadu.