Mes braunamės per gyvenimą, kaip per spygliuotus krūmynus-nuoga širdimi, tarsi plikomis rankomis, skindamiesi sau kelią, tam, kad save surastume, arba nesurastume... Tam, kad kitus surastume, tam, kad mus surastų...

...

Pasiilgau...
Gal kas ir manęs pasiilgo...

...kad ir kaip keista būtų, vėl gyslomis ima tekėti kraujas, vėl pajutau begalinę gyvenimo jėgą, vėl vėjas pagavo mano burę, o gal burė vėją...
Net pačiai keista, bet noriu gyventi, vien tam, kad dar kartą galėčiau sutikti saulėlydį, pamatyti kaštonų žiedus, pajausti kaip vėjas nušluosto ašaras... Tikriausiai įsimylėjau... bet juk nepakartojama mykėti gyvenimą...

... šis gyvenimas nevertas, kad pamirštum kur dangus...

...jei dangus debesuotas, galima kreidelėmis ant asfalto nusipiešti saulę... na tai kas, dak lietus ją tuj nuplaus...

Mėnesiena rūke...
Ašarų rūkas akyse...
Gyvenimas paskendęs cigarečių rūke...
Nežinios rūkas apgaubęs mintis...
Mirties rūkas sieloje...

PASIILGAU!!!!!!!!!! Jūsų visų pasiilgau, jūsų replikų, komentarų(į temą ar ne į temą;), nuoširdumo ir ciniškumo, tobulumo ir .... jūsų kūrinių, netgi savo kūrinių...

...sivakar gera cia... man...

Šianakt aš jos bijau, bet esu per daug išdidi, kad pasitraukčiau ir nueičiau toliau viena... Rizikuodama būti išvyta, tarsi šuo lietingą vakarą, lauk, nedrąsiai einu artyn ir artyn... Abejonės, tarsi stiklai, raižo kojas ir neleidžia elgtis ryžtingai... Jos negaliu paliesti, užuosti, išgirsti, suvokti... ji - tiesiog meilė...

Nekenčiu meilės...