-Jei aš būčiau deimantu ar mylėtum mane?
-Taip mylėčiau. : pasakė jis jai, nors nežinojo jog deimantas per kietas jo rankom, o sušvelnint jo aštrias briaunas per daug nuostolinga...

Jie ieško apsurdo visur tik ne savo gyvenime, kur ironiškai juokiasi diena iš jų pačių kuriamo idealo kuris pastatytas dienos šviesoj pravirksta, nes jie patys yra apsurdo dalis.

Aš šiandien aš. Vidus kirba, nes myliu, o siela veržias kažkur pas kažką....    Visi mes esam žmonės, kurie purvini melu, nuodemėm, besaike kritika, saves iškėlimu į aukštybes. Tai gadina visą šventinę nuotaiką, kas yra žmogus ? Nuoga butybė, bet šiandien mus išskiria uniformos...kaklaraištis arba purvina "spicovkė" paprastam durniui pasako koks yra žmogus, bet nepasako kokie jo norai ir siela, juk jis tiki tuo ką mato...juk jis tik paprastas durnius..

Viskas pakyla ir ramiai nusileidžia,
bet vidui beprotiškas uraganas kuris niokoja viską ir leidžia save vadinti silpna.
  Šiandien mane gali palaužti bet kas, šiandien nestipri....kartais juk ir kalnus iš vietos išjudina...

Tavo žvaigždės man parodys,
Tavo naktys pasakys,
Ten aš eisiu kur degs viltis.
Gal kažkas saulei auštant pasakys,
Kad ten vakar buvau visai ne aš,
Neklausysiu aš daugiau tavęs...
Aš nenoriu sužinoti, kur su kuo dabar esi,
Aš nenoriu suprasti kad pažada myleti, tu man netesi..
Tik širdžiai reik įsakyt,
Viską pamiršt, viską atleist ir klaidas taisyt...
O juk sakei kad aš nepakartojama,
Kad gęsta prieš mane žvaigždės,
Tu dainas dainavai.
Orchidėjas man širdy sodinai.
Buvau tau gyvenimo saulė,
Švelni miela, vienintelė tava,
Aš visas tau pasaulis, o pasirodo tai tik apgaulė.
Per vieną sekundę butaforija, prisiminimu virtau..
Be pabaigos visas dainas, visas naktis dalinai,
O kad kažką su manim padarei nesupratai...
aš mylėjau, o tu tik mylėti bandei.
Juk nepakartojama,
Atrasta teorija,
Tavo visata... bet jau nebe....
Kažkas buvo,
Statyti jausmai griuvo,
Sodintos orchidėjos žuvo....
Akyse vyto, nesulaukė ryto...
O tas žavesys... meilę slegia ilgesys.
Bet nakty šauks drąsa nebijok,
Eik į dieną nesustok....
Ir širdis pylės skausmu..
Verke, rėkė ''nepamiršiu tų jausmu... '',
Prisiminsiu rudens dienas,
Verkia lietus,
Jis nuplaus tuos skausmus,
O sakei, kad neatiduosi niekada,
Bet pakeitei mane  kita...
Bet aš nebijau.... juk aš nebijau....
Garsiai tylai sakau..
Ir tegul nesitiki žiema, kad šaltą naktį aš busiu viena...

Virš sielos kyla pilnatis,
Tu mano svajonė,
Tu mano viltis.
Pakelsiu sparnus kad galėčiau aš skrist...

Kad galėčiau aš žemę pamiršt.
Numosiu į skausmą ranka,
Ir kilsiu kur laikas nebėga, o trumpai slenka,
Man tavo meilė tik šiandien atitenka...

Žiurėsiu į tavo akis aš ilgai,
Matysiu kaip mane tu visai pamiršai,
Iki skausmo pažįstami žodžiai,
Iki klyksmo tarti pažadai.

Nenoriu grįžti aš į žeme,
Man ir danguj skraidyt yra  gerai,
Nenoriu aš vėt justi tavo meilę,
Gana...jau viena kartą palikai...

Tu tik tylėk...nereikia tavo žodžių,
Nereikia tų dienų primint,
Kai aš tikejau tavo meilę ir viltim,
Pavertei per sekundę praeitim..

Darbar aš aukštam skrydi,
Kaip angelas miegu ant debesies,
Nebijok aš nepabusiu...
Abejinga ir šalta kaip niekad būsiu...

Tau eiles dabar sudės ne mano balsas,
Ne mano lūpos tau bučiuos akis,
Širdis ne mano, prie tavo sielos glausis,
Ne mano dienose tu būsi paslaptis.
Tu dabar tik bėk, skubėk,
Tvęs aš nesivysiu,
Neseksiu aš iš paskos kaip kadais.
Tu eik ir keik mane už tokia meilę,
Už sielos džiaugsmą saldžioj vilty,
Už tai, kad tau galėjau duot tik laimę,
Bet  pats tai pavertei praeitimi...
Netsigrįžk, nesisukiok,
Laisva širdim bėk tolyn....ir nesustok....
Likimas tave mėtys, vėtys...
Bėgsi nežinodamas nuo ko,
Matau kaip iš manų naktų tu dingsti,
Ir pamažu tavęs aš netenku...
Širdies skausmus padengs tas baltas sniegas,
Su juo sustings ir tie jausmai.
Berots dar vakar buvo dviese,
O šiandien tu kaip rūkas pradingai,
Nestenk savęs pateisint-to nereikia,
Naktis galbūt manas maldas išgirs...
Šitoj dramoj aš nedėsiu taško,
Tegul padės jį neviltis...
Kaip malonu dabar sapnuoti,
Kai žiemos šalnoj esi viena...
Kaip malonu eiles dėlioti tylai,
Kaip malonu paskęsti tamsoje...
Dabar aš supratau, kad meilės kančios ne visad saldžios,
Ne visad žmonės mylintis, geri,
Galvojau aš, kad ledas šaltas,
Bet pasirodo ir žmonės būna juk šalti....

Kas gyvenime galima?
Deklaracijoj nenurodyta,
Gyvenimas tavo,
Rašyk savo istoriją.

Daug kas ieškojo gyvenimo
Beviltiškai stengės,
Laikas ėjo,
O surasti reikėjo...

Kažkam nelemta nubust,
Ryto sutikt,
Vakarą palikt,
Dulkėm iškilt....

Kiek žmonių istorijoj,
Išrado teorijų,
Kiek žmonių pamirštų,
Kitas gal būsi tu....

Turėjai gyvenimą,
Kuriam viskas galima,
Nerašyti įstatymai,
Tavo vartotinai....

Dabar kritikuoki,
Bet tu tai žinoki,
Nenubusi kitu,
Nieks neįdės tau jausmų...

Gyvenimo politikai,
Negailės tau kritikos,
Būk kokiu esi,
Nepadės tau kiti...

Sadistiška...???
O aš mastau realistiškai...
Tavo žavesys,
Kaip Tango judesys,
Užstrigo viename veiksme,
Lėtam šokio žingsnio eisme.
Auforija....???
Tai man neįrodyta teorija...
Meno kūrinys,
Tai mūsų kūnų derinys,
Abiejų žmonių draugystė kaip Tango,
Šoka su rudenio laipais už lango.
Meilė kaip avangardo politika,
Jai visad reikalinga kritika,
Kažko noriu iššaukiančio,
Tave ir mane traukiančio....

Kas į mane sudėta negirdėta,
Kūno anomalija slysta per mano talija,
Kas į Jūs sudėta ?
Sakai jausmai?
Aš klausiu, kas tai?
Nežmogiški padariniai,
Kai iš meilės miršta vaikai?
Ar tai jausmai?
Ar jausmai kai flamenko šokis baigiasi liūdnai...
Ar jausmai kai Romeo su ja mirė liūdnai...
Kas į mus sudėta?
Kažkas sakė viltis...
Kad miręs žmogus vėl atgis?
Kas ta viltis?
Kad Titanikas vėl iš jūrų išnirs...
Kas į mus sudėta?
Filosofija svarsto negirdėta...