Nepatinka man tie pavadinimai....

Iš nieko niekas neatsiranda. Bet ar viskas niekur nedingsta? Kur tada teisingumas? Nėra.

Sudarinėju sutartis su velniu. Mokestis - sąžinė.

Ruduo atidarė duris. Už durų smėlis, už nugaros duobė. Kasam žmonės, kasam. Arba šaknis prakasim, arba duobę užpilsim.

Tarp įprastai rūškanos nuotaikos pakliuvo kelios dienos malonesių prisiminimų. Pompastikos ir beletristikos trūkumas. Vienas į naudą, kitas kliudo gyvent ir toliau susiraukus.

Nors ir kvaila rašyt žmogui, kurio nėra, bet kažkaip lengviau... nieko iš jo nelauki...

Kaip svaigu, kai rytmetį pabudina saulužė... jauku, kai ridenas ši po šešėlių margintą pasaulį... graudu, kai tenka pamojuoti blėstančiai tarp horizonto debesų... Kaip tragiška, kai kitas rytas prasideda be jos...

Kai džiaugsmo taurės sklidinos kitiems,
Ir man pasiūlo: džiauktis ir šypsotis,
Liūdniau varpai sugaudžia man, ne jiems,
Nes sąžinė ir gėda bando manyje maitintis.

Šitiek akimirkų pamestų...
Šitiek žodžių vėjo nuneštų...
Šitiek ašarų ir juoko, kurių niekas nepajuto...
O tolumoj gaudžia priminimo varpai...
Užpustytos pėdos, prarasti sapnai...
Tai likimo pasaka, tai minutė prarasta...
O kiek dar liko? Kas žino gyvenimo šulinio gylį...

By the powers of light,
Hear my call of despair.
I wake knights of old times
To to fight and protect
All that surrounds me
From forces of evil.
Let my voice enlight the dragons.
I accept to pay your price,
That shadows will surround my life.
So mote it be,
So mote it be!