Žaviuosi žmonėmis, kurie daro viską, kad įgyvendintų savo svajones. Dievaži, aš žaviuosi ir baltai pavydžiu. Man kartais trūksta drąsos.

neliesk mano svajonių
[Čia tik tarp mūsų]

pažinimo objektu egzistencialistai laiko žmogaus išgyvenimus. objektyvus pasaulis jiems - tai absurdo karalystė, į kurią nusviestas žmogus. teigiama, jog yra du žmogaus buvimo būdai - tikrasis ir netikrasis. netikrasis - kada žmogus paskęsta kasdieniniuose rūpesčiuose ir pamiršta save patį, kada mąsto, veikia, kalba ir sprendžia kaip visi kiti. tokioje būklėje žmogus netenka savo individualybės, jis pavergiamas masės psichologijos, tampa miniažmogiu, vidutinybe, nes minia nemėgsta už save protingesnių. kitavertus, tos vidutiniškos kasdienybės negalima išvengti, nes žmogus turi gyventi tarp kitų jau vien todėl, kad išsaugotų savo biologinę egzistenciją, be to, individualybė gali atsiskleisti tik bendraudama su kitais, sąveikaudama su jais. tikrasis buvimas nukreipia žmogų į save patį. tai žmogaus sąmonės kūrybinis aktyvumas, atskleidžiantis individualybės nepakartojamumą.

Pienės mano mentaliniame lygmenyje žydėjo per Kalėdas...Kaip įdomu, ar ne?

Išblukusios vilties smiltys
pavirto bejausmėmis snaigėmis
kurioms
be galo tinka tramdomasis apdaras.
Tylus inkštimas
žiūrintis pro ironiškai sugniaužtus pirštus
nesukelia pavydo
net viska praradusiai sąmonei.

Ir tada tu sakei, kad nekenti laidotuvių. Aš irgi...

"Didžiosios daugumos žmonių mąstymas ir dvasia tokie pat monotoniški, kaip ir skudučiai: atrodo, kad jų galvose visą laiką kirba ta pati mintis, kurios jie nepajėgia pakeisti kita. Tas dalykas paaiškina ne vien tai, kaodėl jie tokie draugingi ir taip mėgsta slampinėti bandomis, bendrauti. Savosios esybės monotonija- štai kas kiekvienam iš jų darosi neįmanoma ištverti; ir tik drauge, susibūrę jie dar yra šis tas- kaip anie skudučiai. O dvasingas žmogus panašus į virtuozą, kuris pats vienas atlieka koncertą, arba- ir į fortepijoną. Kaip šis instrumentas pats savaime prilygsta nedideliam orkestrui, taip turtingos dvasios žmogus yra ištisas mažas pasaulis; kuo anie kiti tampa tik susibūrę drauge."

ARTURAS ŠOPENHAUERIS

"Protingam protingiau protingu neatrodyti." Gal ir gerai pasakyta. Gal...

“Mano juokas tikras, kaip tikra ir visa kita, ką darau. Aš laimingas, kadangi pasirenku ir žiūriu į tuos daiktus, kurie neša laimę, o tada, užčiuopęs linksmąją jų pusę, juokiuosi. Kelią visada reikia rinktis iš širdies, kad būtum nepralenkiamas; galbūt todėl ir juokiamasi. Aš gi pasirenku gyvenimą ir juoką, bet ne todėl, kad tai svarbiau, ne todėl, kad matau. Tokia mano prigimtis; mano valia verčia mane gyventi, nepaisant to, kad galiu matyti.”

***

Kramtau savo gyvenimo žemę.
Ji kvepia viltimis ir tikėjimu,
O aš taip bijau degančio rytojaus,
Kuriame gal sutikisiu tuos tylinčius veidus
Iš senų, apdulkėjusių nuotraukų.
Bet aš lauksiu nors ir tūkstantį metų,
Kol nurysiu savo gyvenimo žemę.
Ir tada su vėju išskrisiu mėtyti
Saulių, į tą žydrą pasaulį,
Kuriame ŽMONĖS GYVENA ĮKALINTI.

***

Prie lango be užuolaidų tuščias stalas.
Šaltos mano svečių rankos po juo.
Tai, kad neegzistuoja vienatvė- melas!
Mano veidas- to melo s1jungininkas,
Nes MELAS ir YRA SUGALVOTAS,
KAD JUO kažkas PATIKĖTŲ.

***

Man skauda galvą
Nuo blogų minčių.
Ir sporgsta plaučiai,
Kai įkvepiu neapykantą.
Man skauda akis,
Nes smilga nemato,
Kaip krenta snaigė...
Akla
Kaimenė pasitiki
Neregiu
Ir eina velniop
VIS tikėdama,
Kad rytoj saulė
Švies ryškiau,
Nes tikriausiai ji
užges...

KLAIDU

Labirintas. Trūkčiojantis
Vėjo gaudimas- pasiklydęs

Kreivai. Žiūrinčios
Liesos fizionomis.
Muilinam vandeny
Susikūrė nuotraukų muziejų.

Nepakeltas nuo žemės
Akmens luitas
Vis slėps
Karuselę
Klausinėsi
Kur išėjimas?
Kur?

***

Rodos, aš vien tik kritau
Nuo tada
Kai pradėjau vaikščioti

Tad orchidėjos, kurias nešu
Tau
(po tuščio pokalbio)
Greičiausiai iš dulkių ir skausmo.

Tu vėl žvelgi įtariai
Sakai, jos apvytę
O gal suklastotos
Tu tikras, kad kraustaus iš proto.

Kol aš tik žaidžiu žaidimą
Viską keičiu gyvenime
Planuoju išmest visą meilę
Iš skrandžio

Tu vėl žvelgi įtariai
Turbūt nekenti orchidėjų
Ypač, jei jos suklastotos
Manai, kad einu iš proto

Spėju, neverta aiškinti
Praeitis nubunda kas rytą
Ir paverčia dieną siaubu.

O gal visa tai tiesiog būdas
Kuriuo aš žvelgiu į veidrodį
Po to, kai sukūliau jį šepečiu
Ir išmečiau makiažą.

Tu vėl žvelgi įtariai
Nebeimi orchidėjų
Nešu kopūstus ir bananus 
Kas bėgs, mes dar pažiūrėsim

Šauki, kad iš proto išeisiu
Sugrįžk, mes dar nebaigėm

ŽAISTI.

post scriptum: YPATINGO ATVIRUMO SAU AKIMIRKOS KARTAIS VISKĄ PER DAUG APSUNKINA. AČIŪ...AČIŪ...AČIŪ...

***

Mes turim bendrą praeitį,
bendrus draugus, bendrą
butą, bendrą sodą.
Bet tik dabar supratom,
kad neturime bendros ateities, bendrų svajonių,
bendros meilės...
Tad mes išsiskirsime...
Paprasčiausiai atsistosim ir
nueisim į priešingas puses...
Taip, kaip nueina
daugelis kitų...
mes būsime kaip jie,
Kaip tie kiti...
Nors niekad tuo netikėjom...
Pameni, kaip svajojom
būt amžinai kartu?...
Pameni? Aš ne...

***

Dideli dideli mano buto langai
Kaip vitrinos kasryt apsikarsto
Reklamuojami džinsai,
suknelės, plaukai
O nakčia reklamuojamas Marsas.

Sugebėjus užmigt tarp reklamų šviesų
Sapnuose jos mane persekioja
Ir prabudus daros baisu
Man košmarus reklamos atstoja...

***

Kažkurią savo gyvenimo dieną
panorau sutikti optimistą vaiką.
Išvysti jo rankoje geltona balioną
ir mėlynų žibučių saują...

Vieną dieną aš sutikau opmistą vaiką.
Mačiau žibutes ir balioną.
Veidrodis niekada nemeluoja...

***

į rūdijančią sielą
Beldžiasi lašas po lašo.
Ne, dar mes nenutolę
Lietus dar nebaigė šokti
Į parudusią žolę
Laša negarsiai žodis
Dar voratinklis baltas
Kaip žvaigždynas ir grynas
Dar eilėraščio balsas
Ieško vaikams Tėvynės...