***

Kramtau savo gyvenimo žemę.
Ji kvepia viltimis ir tikėjimu,
O aš taip bijau degančio rytojaus,
Kuriame gal sutikisiu tuos tylinčius veidus
Iš senų, apdulkėjusių nuotraukų.
Bet aš lauksiu nors ir tūkstantį metų,
Kol nurysiu savo gyvenimo žemę.
Ir tada su vėju išskrisiu mėtyti
Saulių, į tą žydrą pasaulį,
Kuriame ŽMONĖS GYVENA ĮKALINTI.

***

Prie lango be užuolaidų tuščias stalas.
Šaltos mano svečių rankos po juo.
Tai, kad neegzistuoja vienatvė- melas!
Mano veidas- to melo s1jungininkas,
Nes MELAS ir YRA SUGALVOTAS,
KAD JUO kažkas PATIKĖTŲ.

***

Man skauda galvą
Nuo blogų minčių.
Ir sporgsta plaučiai,
Kai įkvepiu neapykantą.
Man skauda akis,
Nes smilga nemato,
Kaip krenta snaigė...
Akla
Kaimenė pasitiki
Neregiu
Ir eina velniop
VIS tikėdama,
Kad rytoj saulė
Švies ryškiau,
Nes tikriausiai ji
užges...

KLAIDU

Labirintas. Trūkčiojantis
Vėjo gaudimas- pasiklydęs

Kreivai. Žiūrinčios
Liesos fizionomis.
Muilinam vandeny
Susikūrė nuotraukų muziejų.

Nepakeltas nuo žemės
Akmens luitas
Vis slėps
Karuselę
Klausinėsi
Kur išėjimas?
Kur?

***

Rodos, aš vien tik kritau
Nuo tada
Kai pradėjau vaikščioti

Tad orchidėjos, kurias nešu
Tau
(po tuščio pokalbio)
Greičiausiai iš dulkių ir skausmo.

Tu vėl žvelgi įtariai
Sakai, jos apvytę
O gal suklastotos
Tu tikras, kad kraustaus iš proto.

Kol aš tik žaidžiu žaidimą
Viską keičiu gyvenime
Planuoju išmest visą meilę
Iš skrandžio

Tu vėl žvelgi įtariai
Turbūt nekenti orchidėjų
Ypač, jei jos suklastotos
Manai, kad einu iš proto

Spėju, neverta aiškinti
Praeitis nubunda kas rytą
Ir paverčia dieną siaubu.

O gal visa tai tiesiog būdas
Kuriuo aš žvelgiu į veidrodį
Po to, kai sukūliau jį šepečiu
Ir išmečiau makiažą.

Tu vėl žvelgi įtariai
Nebeimi orchidėjų
Nešu kopūstus ir bananus 
Kas bėgs, mes dar pažiūrėsim

Šauki, kad iš proto išeisiu
Sugrįžk, mes dar nebaigėm

ŽAISTI.

post scriptum: YPATINGO ATVIRUMO SAU AKIMIRKOS KARTAIS VISKĄ PER DAUG APSUNKINA. AČIŪ...AČIŪ...AČIŪ...