Sudužta. Taip netikėtai. Tai kas, kad tik veidrodis. Man baisu. Sukruvintais pirštais liečiu. Renku. Šukes. Tarsi atsiminimus vaikystės. Iš albumo.Iš pasakų. Knygos. Taip pat skaudžiai. O vaikinas tik juokias. Lečia mano pirštus. Švelniai. Tarsi porceleniniai būtų. Jis nerenka šukių. Tik mano Svajones. mažas. vaikiškas. Bet jos gi mano. Atiduot nenoriu.Išplėšia be gailesčio. Ir vis juokias. Liečia pirštus. Vaidina. Gerą. Veidmainis.

Pakalnutė

„Nieko dirbtino.“ Tarstesteli, švelniai paliesdamas  ką tik pražydūsią pakalnutę. Nepritariu. Galas žino kas yra toje žemėje, kurioj ji auga. Ir pražydus visai nevietoj. Pakalnės ČIA nėra. Vien tai dirbtina.
„Nieko dirbtino.“ Pakartoja . „Čia viskas dirbtina. Apsižvalgyk.“  Neklauso jis manęs. Ot koks. Gali ir toliau neklausyt. Einu aš. Jei jam ta pakalnutė labiau rūpi negu aš, tegu ir lieka su ja.
Net žingsnio nežengiau, o jis jau stovi už nugaros. „Kur eini?“ Vaikišku. Dirbtiniu. Balsu paklausia. Nesakau. Einu. Ir tiek. „Pkalnute, palauk.“ „Ne pakalnutė aš... nedirbtina.“ Aš gi neaugu kur man nereikia. Asfalto vaikas. Taip jis sako. Atseit jis kitoks. Tiesiog miršta dl pakalnučių. Tik tiek. Keista nesivija jis manęs daugiau.
Oi tos pakalnutės.

Ir tyliai nueidmas jis paliko tik švelnų saulės kvapą,
vėsią lietaus gaivą,lakstingalos čiulbesio aidą.Nieko daugiau, tik kelias reikšmingas smulkmenas, kurių niekada nepamiršiu.
O ar įmanoma pamiršti saulės kvapą,pavasarinės saulės, palikta šalta vėlyvo rudens diena.Neišsklaidoma net žvarbiausio
vėjo, kuris nešioja ir drasko lapus. Neužgožiamą miesto dulkių tvankumo. Neišdildomą laiko ir atstumo.
O ar įmanoma pamiršti lietaus gaivą, rudeninio lietaus, palikta krentant pirmom snaigėm. Gaivą,
kuri slėpdamasi už gatves žibintų ,kaip šėšėlis, kartais primena apie save išlįsdama ir pakutendama nosį,
priversdama apsižvalgyti, tarsi ko paieškoti.
O ar įmanoma pamiršti lakštingalos čiulbesio aidą,pilkosios čiulbuonėlės, kuri čiulba tik išrinktiesiems ir vienas
tokių palieka tau aida to čiulbesio. Nepakartojamo čiulbesio.
Ataidi jis tik tada kai tu neklausai, o jei užgirsti truputi
,beregint užtyla, suprask, laukia kol vėl įsigyvensi i rutinos pilna gyvenimą, kad galetų vėl tyliai aidėti
tau einant siaurais gyvenimo skersgatviais.
Tiek , nemažai ir nedaug palikdamas, jis po truputi nyksta tyliai krentančių snaigių fone, kol galiausiai ištirspsta taip ir
nepasakęs ,grįš jis ar ne.Palikdamas tave vieną stovėti gatvės žibintų šviesoj. Vieną ,su tom keliom
smulkmenom, kurias paliko net nenujausdamas

palik viską ką turėjai kakada ir išeik neskaudindamas savęs ir kitų. tiesiog dink