paugliškai

Pakalnutė

„Nieko dirbtino.“ Tarstesteli, švelniai paliesdamas  ką tik pražydūsią pakalnutę. Nepritariu. Galas žino kas yra toje žemėje, kurioj ji auga. Ir pražydus visai nevietoj. Pakalnės ČIA nėra. Vien tai dirbtina.
„Nieko dirbtino.“ Pakartoja . „Čia viskas dirbtina. Apsižvalgyk.“  Neklauso jis manęs. Ot koks. Gali ir toliau neklausyt. Einu aš. Jei jam ta pakalnutė labiau rūpi negu aš, tegu ir lieka su ja.
Net žingsnio nežengiau, o jis jau stovi už nugaros. „Kur eini?“ Vaikišku. Dirbtiniu. Balsu paklausia. Nesakau. Einu. Ir tiek. „Pkalnute, palauk.“ „Ne pakalnutė aš... nedirbtina.“ Aš gi neaugu kur man nereikia. Asfalto vaikas. Taip jis sako. Atseit jis kitoks. Tiesiog miršta dl pakalnučių. Tik tiek. Keista nesivija jis manęs daugiau.
Oi tos pakalnutės.