Dar atradau nepaprastai jauku knygyneli Pilies gatveje ir prancuzu kalbos pradziamoksli jame. Isejus paaukojau pinigines centu skyriu smuiku grojanciam berniukui. Tikiu tokiais vaikais - is ju uzauga zmones. Grizus namo ismokau dvi pamokas is katik pirkto vadovelio, bet kol kas zodzius atsiminti sunkoka.
Labai noriu dviracio...

Siandien vel viena vaiksciojau po senamiesti ir ieskojau gyvenimo prasmes. Nes jau nebeturiu vilties surasti ten smaragdini zvilgsni. Liudna. Pagaliau ismokau nueiti ant Barbakano trumpiausiu keliu. Fotografavau. Galvojau apie zmones, kurie cia ateina - visi persmelkti sviesaus liudesio. Kaip ir as. Visa diena mintimis esu ne cia. Nerandu vietos, kur padeti savo kuna, nors visur esu sava.

Kiek aš turiu dienoraščių?

Vieną, du, tris... Ne. Tikriausiai visus penkis. O virtualius skaičiuojam? Ai, velniop, koks skirtumas...

Kada aš paskutinį kartą verkiau?

Tikrai ne vakar ir ne užvakar. Ir ne išvykos su grupiokais metu. Tai kada? Tikriausiai labai seniai. O tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau vistiek tai atsitiks. Gal net šiandien arba rytoj. Arba naktį. Svarbiausia tam pasiruošti ir per daug nenusiminti, nes man karts nuo karto tiesiog reikia pažliumbti! Lygiai taip pat kaip pavalgyti arba išsimiegoti. Kita vertus, net ir šiuose dalykuose mėgstu daryti išimtis...

Kiek kartų verkiau nuo tada, kai ėmiau save laikyti suaugusia?

Atleiskit, pamečiau skaičių. Turėjau tokį keistą dienoraštį, į kurį užrašydavau kada ir dėl ko blioviau... :-D Įrašiau gal 20 įrašų nuo vasario 7 dienos. Priežastys dažniausiai būdavo labai keistos, bet aš jas sugebėdavau atrasti. Nustojau žymėti tada, kai pasidarė nuobodu - aplinkybės ėmė kartotis. Kai kurie žmonės iš klaidų nesimoko... Tai aš.

O nuo kada aš pagaliau esu suaugus?

Kai baigiau mokyklą? Vargu... Įstojau į universitetą? O kas čia tokio... Atsiskyriau nuo tėvų? Ne, ne tai...
Gal kai pradėjau viską statyti nuo nulio? Zero. Iš spalvotų stiklo šukių, mažų karoliukų, kriauklyčių ir akmenėlių pradėjau lipdyti savo gyvenimą. Kartais taip beviltiškai, o kartais su didžiuliu entuziazmu. Turėčiau suprasti, kad kiekviena ašara, kiekvienas prisiminimas, kiekviena šypsena ir žvilgsnis liks čia. Kiekvienas "labas"... Kodel kartais viską pradedu ardyti?..
Kvaila netikėti likimu.

O gal lengviu būtų pasakyti, jog iš viso dar nesuaugau? Ir niekada nesuaugsiu... Žinau, gera būti vaiku. Bet tik truputį. Tiek, kad neprarastumėm laisvės.

O kur mano namai?

Niekur? Absurdas. Negalima neturėti namų. Net Mažasis Princas, atvykęs iš mažutėlio asteroido B-612, vertino savo namus...
Tada visur. Kur tik jaučiuosi sava. Taigi:
1. Butas M 3-9.
2. Butas K 3-8.
3. Kambarys S 6-1210, o kartais ir 1310 arba 411.
4. Mano fakultetas.
5. Centriniai universiteto rūmai.
6. Tų pačių rūmų biblioteka.
7. Mažvydas.
8. Gedo prospektas.
9. Pilies gatvė.
10. Visas senamiestis.
11. Ir visur, kur žalia.
Ir toliu iškosiu namų, kol jų turėsiu visą begalybę. Arba kol atsakymas bus vienas.

Viskas artėja į begalybę arba į nulį... Bet iš kur tai sužinoti? Nemėgau aukštosios matematikos. O gaila.

"I never think of the future - it comes soon enough" - užrašas ant mano marškinėlių, kuriuos dabar vilkiu.

Pagaliau galiu susikaupti. Kai žinau, jog esu ne viena. Ir kad šiuo metu be manęs dar bent 100 žmonių mokosi tą pačią makroekonomiką. Jooo... Rytoj egzaminas. Keista - nė kiek nesinervinu.

Taigi dabar viskas labai gerai. O rytojaus paprasčiausiai nėra...
Jis dar tik bus.

...Tiek daug sužinojau, daug suradau, bet nieko nerodau, tau nesakau, išdrįsti nemoku - gal dar ne ne ne šiandien...

Tarp vakar ir šiandien norėjau verkti. "Kažkaip negerai viskas..." Jaučiau ašaras, įstrigusias kažkur gerklėje ir niekaip negalėjau jų nuryti. Dar kartą padariau išvadą, kad nemoku būti viena. Tik tiek.

Norėjau apkaltinti mūsų durną šaldytuvą, kuris mėgsta leisti garsus, panašius į žmogaus prunkštimą. Bet tą naktį kaip tyčia net jis tylėjo.

Jau kurį laiką pas mus negyvena tarakonai. Ne tik negyvena, bet ir visai nesirodo. Berods nuo kovo 26 dienos, kai panaudojom prieš juos cheminį ginklą. Būtų keista, jei atsiminčiau datas vien del tarakonų naikinimo... Bet tos dienos vakarą vyko  kažkas daugiau.

Taigi tarakonai... Jų nėra - aš visiškai viena.

O kažką apkaltint vis dėlto reikėjo. "Bet aš įkalinta tam sušiktam kambary, va..." Po kelių sekundžių suabejojau tuo, ką parašiau - ar tikrai kambary?

...bet kol neramu, kol netelpu jau tarp sienų, kuriom apsistačiau, kodėl jos nesaugo?..

"Einu į balkoną pažiūrėt į tavo žvaigždes."

Pravėrus duris pajutau gaivaus vasaros nakties oro pliūpsnį - tikrai, jau vasara... Keliolika sekundžių įsiklausiau į tylą - ne, tylos nebūna. Kažkur čiulbėjo lakštingala. Beprotiškai liūdna.

Pajutau kaip staiga gerklėje sujudėjo tas kamuoliukas, jis tirpo kaip sniego gniūžtė karštuose delnuose ir riedėjo riedėjo... man atrodė, kad mano ašaros labai karštos.

Atsistojau nuo kietų cementinių balkono grindų, man į kelius buvo įsispaudę maži akmenukai. Nejutau šalčio, gal dėl to, kad kūnas dar nebuvo atvėsęs po šilto dušo. Bet pagalvojau, kad turėčiau atrodyti ganėtinai kvailai, stovėdama čia vien tik su savo mėlynais žvaigdėtais naktiniais. Taigi grįžau į tą patį sušiktą kambarį. Ar tikrai būtent tokį? Tada negalvojau, kaip nuoširdžiai kitos dienos popietę darysiu čia generalinį tvarkymą su mintim, jog tai vis dėlto mano namai. Atsiprašau.

"Tai va, dangus kažkoks melsvai žalias, žvaigždės tik dvi, virš Neries kažkokia balta juosta (tikriausiai rūkas), ir daug oranžinių žiburiukų..."

...Jeigu bus per baisu, atsimink kiek sapnų baisesnių jau buvo...