- Nuostabi naktis.
- Žinot kuo ji nuostabi? Nes ji tokia vienintelė. Kitos tik panašios į ją...Naktys kopijuoja viena kitą, bet tai daro taip subtiliai, kad kopija prilygsta originalui, o kartais ir pralenkia jį. Daugelis nepastebi šio stebuklo, nesusimąsto jį egzistuojant. Žmogus taip nesugebėtų...kaip nesugeba deramai nutapyti jūros.

"Kiek pastebėjau, iš penkių raštingų bent vienas rašo eiles. Aš visiškai rimtai laikau, kad čia užkrečiama liga, kuri sklinda oru, prilimpa prie gerų ir padorių žmonių ir drumsčia ramybę"      P.Zeituncianas

Man akių negraudina
Geltona žibinto angis
Aš neieškau namų,
Nes namų niekada neturėjau

Tik sėdėjau į svetimą dangų žiūrėjau,
Kol pulsuojančios žvaigždės spygliais man išdūrė akis

Kol į jas įsilydė
Mėnulio blizgus aliuminis
Raibuliavo vanduo
Į skirtingas pasaulio puses

Tu laimingas tik tol, kol kažkas pasilenks prie peties
Atsidusęs ištars, kad likai iš genties paskutinis

Ir pakilsi lyg paukštis
Į ūžiančią jūrą lekiąs
Aš namų neturiu
Ir stakta man kaktos nepalies

Aš eilių nerašau, aš tik sunkiai dejuoju eiles,
Kai pasibaigia šventė ir Dievas gęsina žvakes...

Sugalvok man vakarą su žiburiu,
mintį sugalvok tu mano sielai
- vieną kartą toks gyvenimas atėjo,
kad man žodžių nebėra kalbėti.

Lygios mano naktys, lygūs žodžiai
- lygus lyg nupjautas vasarojus,
lyg man būtų viskas, o aš nieko,
nieko neturėčiau.

NESAKYK MAN NIEKOGERO, NIEKO
MAN NEREIKIA, NIEKO MAN IŠ ŽODŽIŲ:
KAIP SUSKIRDĘS JUODAS VARNŲ PULKAS
MAN AKIS TIE ŽODŽIAI IŠKAPOJA.

Ar jauti, kaip kalbinu tave, taip tyliai,
kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu:
- taip kalbu, kaip liečia nendrė
nendrę, pučiamą į rudenį.

Tu rasa nušluostyk mano sielą,
kol išauš, kol užsimerksiu rytdienai:
- pučia vėjas vakarą link miško,
pučia žiburį į kelio pusę.