Pažeminimas užvaldė pamažu. Jis nedrąsiai prisėlino ir vieną dieną atsigręžusi išvydau išsiviepusį snukį.
-Sveika - linksmai ir bičiuliškai tarė, it būtume seni draugai. - Prisimeni mane? Esu tikras, kad mano draugo Pavydo pristatyti nereikia.
Neįtikėtina, kad tik po trijų savaičių pajutau pavydą. Visada maniau, kad jei mylimasis permiegotų su kita, mane tučtuojau apimtų didžiulis pavydas. Tačiau dabar šlubčiojo iš paskos Netekčiai, Vienatvei, Beviltiškumui ir Pažeminimui.

...


Ar nekeista, kad palengvėjimas kartais gali būti labai panašus į didelę baimę?

...sapnavau baisų sapną. Sapnavau košmarą, kad jo nebeturiu. Atsibundu, o jis šalia, sėdi ir šypsosi.


Tada atsibudau iš tikrųjų. Ir jo nebėra...

Į Maximą jau nebeeinu.
Einu į Minimą,-

Mažesnė tikimybė mums susitikti!

Šiąnakt
Yra žmonių, kurie gauna, ko nori..

Jiems gerai!

Šiandien ryte 8.30 a.m. išjungiau. Bet ne dėl to, kad nusibostų. Dėl to, kad pagailo grotuvo.

Ar kada nors teko taip jaustis? Drebėti klausantis muzikos?
  Prieš kurį laiką įsirašiau ją į kompaktinę plokštelę. Tik ją. Vienintelę dainą visame kompakte.
  Šiandien jau trečia diena, kaip mano grotuvas suka tą pačią plokštelę.
  Ne, tu tikrai taip niekada nesijautei.

Vakar porai valandų buvau Italijoj. Paėjau 20 metrų, prisidegiau cigaretę ir jau žvelgiau į lietuvišką dangų. Čia viskas kitaip.

Rytoj dar porą kartų čia sugrįšiu, bet jau neberūkysiu.

Vieną rytą prabudau ir pajutau, kad mano gyvenimas toli gražu ne toks, koks turėtų būti. Vandens, sulčių ar šeivamedžių žiedų gaivos? Pati pagaminau.

Aš akla. Prisimenu tai ne visada, bet kartais. Paskui vėl svarstau, kad gal istorijos, kurias galiu įsivaizduoti, visgi yra mano gyvenimas. Netikiu. Negaliu tikėti, kad tai ką matau, ir yra gyvenimas.

Silpnumo kaina
Pavasario naktimis mėgstu pagulėt ant geležinkelio bėgių. Žiūrių į skylėtą dangų... Ir mano kelnės skylėtos... Koks ryšys tarp žmogaus ir dangaus!
Bet štai ateina traukinys, ir aš traukiuos į šalį.
Užtat ir negerbiu savęs. Kitas nepasitrauktų.
Tokiems šiandien – dangus.