rytoj paskutinė mokslų ir darbo diena. išeinu atostogu. atrodo laukia laisve nuo visko, bet ka man su ja veikt?

vasario keturiolikta tai turbut vienintele metu diena, kuri privercia mane pasijusti nevykele, tiesiog norisi uzsikasti lapais ir laukti kitos dienos, et...

dienos bega ir nieko naujo nerandu, jauciuosi tarsi dusciau nuo seimos, draugu ir nuo pacios saves... taip norisi viska mesti ir islekti kur akys mato, tik kuo toliau nuo visu.. taciau negaliu ir tai mane siutina, pykstu kad nesu laisva, kad negyvenu, o tik vegetuoju; svarbiausia suvokiu problema o jos nesprendziu... as silpnavale!

siandien vel sutikau savyje zahira, jau maniau, kad jo atsikraciau, o vis delto ne, kodel vienas zodis sugeba mus nubloksti i praeiti?

keista arteja sventes siemet pirma karta per jas turiu galimybe isvaziuoti atsvesti kaskaip ispudingai, taciau as nenoriu, man daug mieliau butu likti vienaij namuose, taciau vaziuosiu, nes visi mano kad reikia o as nedrystu pasipriesinti ju nuomonei, kaip man issilaisvinti nuo visko?

pavargau nuo visko, nuo draugu nuo saves, nors tiesa sakant as nezinau kas esu, zmones ateina ir sako tu tokia ir tokia tu nori to ir to o as noriu rekt kad jus nieko nezinot jus negalit zinot juk as pati nezinau ko as noriu ir ka man patinka taip noreciau nors pora dienu likti visiskai viena atsiskyrusi nuo pasaulio kad suvokciau kas as esu?

kartais tiesiog trogstu pavirsti robotu, daigtu, kuris nieko nejaucia ir netroksta, kodel negaliu buti laiminga turedama tai ka turiu kodel man to neustenka?

keista, as zinau, kad tai kas vyksta neisvengiama o vis delto skaudu, gyvenimas nestovi vietoje ir visdelto sunku skirtis su draugais, sunku suvokti, kad pamazu zmones su kuriais dalinais savo slaptomis mintimis tampa tau tolimi tarsi mirazas, sunku su tuo susitaikyti, mes laikomes desperatiskai vienas kito isikibe, todel visiems nuo to darosi tik sunkiau, mes kankiname vieni kitus nes mylime, nesamone mes kankiname vieni kitus nes bijome likti vieni, tai tik kvaila baime, kai ja iveiksime pasaulis prazys kitomis spalvomis...

nebegaliu turiu išsilieti, padrikai, nesvarbu turiu išrėkti viską kas mane kankina, aš žinau kad turiu pamiršti, juk nieko nebuvo, įsimylėjau svajonę, žmogų kurio nėra, vaizdui sukūriau turinį... kodėl negaliu apie jį negalvoti, kodėl jis kaskart įsėlina į mano mintis kai lieku viena, nesamonė, man nereikia vaikino, bet be jo man sunku nebesugebu mokytis ar blaiviai mąstyti, ką man daryti, kodėl negaliu būti laiminga juk man nieko netruksta tik jo, o jo juk nėra tai tik fantazijos vaizdas tai tik paveikslėlis juk negalima pasiduoti pigiems kerams, negaliu išduoti savęs,  aš žinau, kad reikia valdytis, jog neprarasčiau paskutinių savigarbos likučių, aš jį pamiršiu, dar nežinau kaip, bet pamiršiu.

mano gyvenimas tai tik širdies dūžis istorijos tėkmėj...