dienos bega ir nieko naujo nerandu, jauciuosi tarsi dusciau nuo seimos, draugu ir nuo pacios saves... taip norisi viska mesti ir islekti kur akys mato, tik kuo toliau nuo visu.. taciau negaliu ir tai mane siutina, pykstu kad nesu laisva, kad negyvenu, o tik vegetuoju; svarbiausia suvokiu problema o jos nesprendziu... as silpnavale!