Gera būdavo vaikystėje, kai vienintelis dalykas, kuris galėjo būti sudaužytas - puodukas. Kai vienintelis dalykas, kurį galėjo skaudėti - nubrozdinti keliai. Kai visi atsisveikinimai baigdavosi žodžiais "iki rytojaus".

p.s. ir sniego mums niekada nebuvo per daug....tiesiog nieko nebūdavo PER DAUG...

kuo mažiau žinau, tuo mažiau skauda...bet viduje vistiek skauda, tik mažiau

buna dienu,kai norisi verkti, nors atrodo kaip ir nera del ko....

tai,kas privercia susimastyt...geriausias mano sios savaites atradimas

http://www.youtube.com/watch?v=NgofStlTlek

gal ir įmanoma dirbti du darbus vienu metu, bet bendraut su trim  žmonėm tiesiog neįmanoma, o dar piktais ir nepatenkintais....

tačiau labai sunku pagaliaus išdrįsti paleisti,kai tikrai žinai,jog negriš...

stovėjau rugpjūčio lietuje ir mėgavaus paskutiniais dideliais šilto lietaus lašais....lašai pasiklysdavo mano odoje, rūbuose, plaukuose... buvo gera, nes supratau du labai prieštaringus dalykus:
    - praeiviams atrodžiau mažų mažiausiai nepavojinga pamišėlė
    - tai buvo geriausias nutikimas/potyris per visą ilgą dieną


---
o svarbiausia, jog pirma išvada man neturi jokios prasmės :)

kaip sugebeti buti dviejose vietose vienu metu? gera cia, bet noriu atgal-bent trumpam

žiauru sirgti ir tik pro langą stebėti kaip atgimsta gamta, šildo saulė,čiulba paukšteliai...o kūnas dega...

vis dar moku stebėtis - ar nebus tai naivumo požymis?