babaušiai laksto po miškus.

Skrenda kunigas lėktuvu. Prieina stiuardesė ir klausia:
- Jums konjako, šompano ar mineralinio vandens?
Kunigas:
- Koks aukštis?
- 3000 metrų.
- Tada konjako.
Po kiek laiko vėl stiuardesė prieina ir klausia:
- Jums konjako, šompano ar mineralinio vandens?
- Koks aukštis?
- 5000 metrų.
- Konjako.
Neužilgo ir vėl prieina stiuardesė:
- Jums konjako, šompano ar mineralinio vandens?
- Koks aukštis?
- 10000 metrų.
- Mineralinio.
- Kodėl ne konjako?
- Valdžia arti.

" Kai nera tikinciuju nera ir Dievo"

Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.

Čechovas

Per amžius vaikštau šiais krantais, tarp smėlio ir putos. Potvynis nuplaus mano pėdas, vėjas nupūs putą. Bet jūra ir krantas bus per amžius.

Tik vienąkart man atėmė žadą. Tai atsitiko tada, kai manęs paklausė: "Kas tu esi?".

Duokit man tylą, ir aš drąsa pranoksiu naktį.

Antrąsyk gimiau, kai mano siela ir mano kūnas pamilo vienas kitą ir susituokė.

Aušra pasiekiama tik nakties keliu.

Kaip aš galiu nustoti tikėjęs, kad gyvenimas teisingas, jei sapnai tų, kurie miega ant pūkų, nėra gražesni už sapnus miegančiųjų ant žemės?

Nežinau absoliučios tiesos. Bet esu nuolankus prieš savo nežinojimą, ir tai yra mano garbė bei atpildas.

Rojus ten, už durų, kitame kambary, bet aš pamečiau raktą. Gali būti, kad tik ne vieton jį padėjau.

Žmogaus reikšmingumas ne tai, ką jis pasiekia, veikiau tai, į ką jis veržias.

Mano vienatvė gimė tada, kai žmonės išgyrė mano plepias ydas ir išpeikė mano tylias dorybes.

Tai, kas mumyse yra tikra, tyli; tai, kas įgyta, plepa.

Daugelis teorijų - tarsi lango stiklas. Per jas tiesą matome, bet jos ir atskiria mus nuo tiesos.

Kokia tauri yra nuliūdusi širdis, dainuojanti džiaugsmingą dainą drauge su džiaugsmingomis širdimis.

Tas, kurs perpranta moterį, narsto genijų arba išsprendžia tylos paslaptį, yra tas pats, kuris pabunda iš gražaus sapno, kad sėstų prie pusryčių stalo.

Aš eisiu su visais, kurie eina. Ramiai nestovėsiu, stebėdamas praeinančią procesiją.

Medžiai - poemos, kurias žemė rašo danguje. Mes kertame juos ir paverčiam popieriumi, kad užrašytume savo tuštybę.

Žodžiai nepriklauso nuo laiko. Turėtum juos tarti arba rašyti žinodamas, kad jie yra amžini.

Dažnai mes dainuojam savo vaikams lopšines, kad patys galėtume miegoti.

Beprotis ne menkesnis muzikantas kai tu ar aš; tik instrumentas, kuriuo jis groja, kiek išsiderinęs.

Nė vienas troškimas nelieka neišsipildęs.

Siela ir kūnas nekovoja, nebent protuose tų, kurių sielos miega, o kūnai išsiderinę.

Mes gyvenam tik tam, kad atrastume grožį. Visa kita - vienoks ar kitoks laukimas.

Pasėk grūdą, ir žemė išaugins tau gėlę. Svajok svają iki dangaus, ir šis atsiųs tau mylimą.

Meilė, kuri neatsinaujina kas dieną, tampa įpročiu, taigi ir vergija.

Jeigu nesuprantat draugo visomis aplinkybėmis, niekada jo nesuprasite.

Tik didis sielvartas ir didis džiaugsmas gali atskleisti savo tiesą.

Vien savo šešėlį tematai, kai atsuki nugarą saulei.

Tu esi laisvas dieną saulės akivaizdoje ir esi laisvas po nakties žvaigždėm. Tu laisvas, kai nėra nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Esi laisvas netgi tada, kai užmerki akis viskam, kas yra prieš tave. Bet vergauji tam, kurį myli, nes tu myli jį, ir vergauji tam, kuris tave myli, nes jis tave myli.

Mes dažnai skolinamės iš savo rytojaus, kad atmokėtume savo vakarykštei dienai.

Ir mane lanko angelai bei velniai, bet aš jų atsikratau. Kai ateina angelas, kartoju seną maldą, ir jam pabosta. Kai velnias, darau seną nuodėmę, ir jis apeina mane.

Tie, kurie duoda jums gyvatę, kai prašote žuvies, gal be gyvačių daugiau neturi ką duoti. Tada tai dosnumas.

Keistas būdas nuolaidžiauti sau! Kartais, kai mane skriaudžia ir apgaudinėja, aš galiu juoktis iš tų, kurie mano, jog aš nežinau esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas.

Tik persekiojamas daraisi greitas.

Aš neturiu priešų, o Dieve, bet jei man teks turėti priešą, tegul jis prilygsta man jėga, kad vien tiesa būtų nugalėtoja.

Jei mirsi drauge su savo priešu, nejausi jam priešiškumo.

Luošiui išmintingiau yra nelaužyti ramentų i priešo galvą.

Keista, kad mes visi karščiau ginam savo neteisybes, negu savo teises.

Jei mes išpažintume vienas kitam savo nuodėmes, visi juoktumės vienas iš kito, kad esam tokie neoriginalūs. Jei visi atskleistume savo dorybes, irgi juoktumės dėl to paties.

Jie laiko mane bepročiu, nes aš nenoriu savo dienų pardavinėti už auksą. O aš laikau juos bepročiais,nes jie galvoja, jog mano dienos gali turėti kainą.

Mieliau būčiau pats mažiausias tarp svajojančių ir trokštančių savo svajas įvykdyti, negu didžiausias, tik nieko nesvajojantis ir netrokštantis.

Labiausiai apgailėtinas yra tas, kuris savo svajones verčia sidabru ir auksu.

Mes kopiam į mūsų širdžių troškimų viršūnę. Jei kitas kopikas pavogtų tavo krepšį bei pinigus, prisiaugintų riebalų iš pirmojo ir apsisunkintų antruoju, pagailėk jo. Kopimas taps sunkesnis jo kūnui, o našta pailgins jo kelionę. Ir jei tu, liesasis, regi jo kūną sunkiai stumiantis aukštyn, padėk jam žengti kokį žingsnį; pats tapsi greitesnis.

Prieš tūkstantį metų kaimynas tarė man: "Aš nekenčiu gyvenimo, nes jis - gyva kančia, ir niekas kitas". O vakar eidamas pro kapines mačiau gyvenimą šokant ant jo kapo.

Jei ne mūsų svorių ir dydžių samprata, jonvabaliui pajustume tokią pat pagarbą, kaip ir saulei.

Kiekvienas didis žmogus, kurį pažinojau, turėjo ką nors menką; tas menkniekis ir neleido jam būti neveikliam, išeiti iš proto ar nusižudyti.

Išmokau tylos iš plepio, pakantumo - iš nepakantaus, gerumo - iš negero, tačiau keista - aš nesu dėkingas šiems mokytojams.

Pasiekęs pabaigą to, ką turėtum žinoti, atsidursi pradžioj to, ką turėtum jausti.

Perlenkimas - tiesa, kuri neteko kantrybės.

Jei tematai, ką parodo šviesa, ir tegirdi, ką perteikia garsas, tuomet iš tiesų nematai ir negirdi.

Negali juoktis ir sykiu būti negeras.

Keliautojas esu, jūrininkas, ir kasdien atrandu naują žemę savo sieloje.

Atsiskyrėlis - tas, kurs atsižada nuotrupų pasaulio, kad galėtų džiaugtis pasauliu ištisai ir be perstojo.

Sąmojis dažnai yra kaukė. Jei galėtum ją nuplėšti, atrastum arba suirzusį genijų, arba sukčiaujantį protą.

Mes pasirenkam savo džiaugsmas ir širdgėlas gerokai anksčiau negu juos patiriame.

Kai tampa didelis tavo džiaugsmas arba tavo sielvartas, pasaulis tampa mažas.

Ilgiuosi amžinybės, nes ten sutiksiu savo neparašytus eilėraščius ir savo nenupieštus paveikslus.

Tiktai nepagavęs kamuolio, žonglierius ima man patikti.

Kai ateina naktis ir tu taip pat niūrus, gulkis ir su noru būk niūrus. Ir kai ateina rytas, o tu vis dar niūrus, kelkis ir su noru tark dienai: "Aš vis dar niūrus". Paika būtų vaidinti nakčiai ir dienai. Juodvi iš tavęs pasijuoktų.

Druskoj turi būti kažkokios keistos šventybės. Ji mūsų ašarose ir jūroje.

Rudenį surinkau visas savo graužatis ir užkasiau sode. Kai sugrįžo balandis ir pavasaris atėjo tuoktis su žeme, mano sode išaugo gražios gėlės, nepanašios į visas kitas. Ir kaimynai ėjo jų pasižiūrėti, ir visi sakė man: "Kai ateis ruduo, per sėją duoki mums šitų gėlių sėklų, kad mes irgi tokių turėtume savo soduose.

Net valgyt uzsimaniau, o kad kokie blynai su uogiene:))

" Kai nera tikinciuju nera ir Dievo"

As moku...

.......

Reik sugrįžt į realybę.