Reik eit mokytis.

......

Valgydamas krabų lazdeles, jis mąstė. Visada kažką mąstė. Nors nebuvo mąstytojas. Krabų lazdeles valgydavo su ryžiais. Nes tingėjo daryti mišrainę. Taigi toks patiekalas. Iš tautybės tikras lietuvis, Linas mėgo labiau krepšinį negu cepelinus. Ir buvo godus. Ne taip kaip jo pusbrolis Justinas. Ypač saldainiams.      Linas padėjo lėkštę ant stalo ir atsikėlė nuo kėdės. Paliko lėkštę. Tuščią, švarią, išlaižytą. Kad  būtų aišku, čia jo būta. Linui tik 15, tačiau išminties turi kaip keturiasdešimtmetis. Ir vargo patyrė. Pagarba jam. Už tai dabar toks laisvas, nepriklausomas, gyvena atsipūtęs, galėtų ir nebemąstyti, vien svajot. Iš vis galėtų nieko neveikti, netgi nekvėpuoti. Bet būtų nuobodu. Bet juk galėtų. Lavonai nuobodūs. O ar jūs žinote, kas yra visiškas atsipalaidavimas? Toks pusiau lavoniškas. Kai nereikia nieko daryti, kiekvienas raumenėlis atpalaiduotas ir ramus. O kažkada buvo tikras nervų kamuolys, baisus baisus nervininkas. Juokauju, visai nebuvo. Tik kodėl tada taip sunku ilsėtis? Todėl, kad per daug mąstau. Problema. Jei yra problema, yra ir sprendimas. Lėkštę purviną galima išlaižyt liežuviu. Šuns, nes jį turi. O jei neturi? Kam rūpi? Skanu, laižai pats. Jei esi kvailas. Kodėl? Nesu. O kodėl žmogus kvailas, jei jis pats lėkštę išlaižo? Kvailas, jeigu apie tai kalba. Lino lėkštę išlaižė šuo. Mistinis. Taip patogu galvoti kitiems. Bet juk visi žinom, kad egzistuoja Cerberis. Tas senas nususėlis. Paeina dar, o jei reikia ir kanda. Lino nekanda, Linas jam visada palieka neišvalgytą lėkštę. Praėjusį mėnesį abu gydėsi nuo spalinių. Kažką užvalgė ir tai nebuvo švaru. Greičiausiai Linas pakartojo patiekalą antrą kartą.
Viskas teisinga ir sąžininga. Nereikėjo duot tos lėkštės laižyti. Bet bijojo.        Koks šuo? Didelis, gauruotas, trimis galvomis. Aptekęs parazitais. Kandus. Užmetus LSD atrodo iš tikrųjų su trimis galvomis, patikėkite. LSD. Laisvas seksualus donžuanas. Laikas nuo laiko. Nuolat. Mąsčiau. Ir mačiau, patikėkite. Aš tikiu.
Laikas vis eina ir eina. Lėkštės tuštėja. Galva tuštėja. Ir kodėl? Minčių nebelieka. Kur jos? Tai nirvana. Aš dzen pasekėjas. Aš budistas. Nenormalus. Normalus tarp nenormalių. Todėl kartais tenka…pasiekti nirvaną. Truputį miltelių. Truputį meditacijos. Pokalbių su Dievu arba šunimi. Su alumi ir balsais savo galvoje. Gražiais. Gražiais veidais. Įspūdingais. Kaip šuolis nuo tilto į kalnų upę. Va taip jų veidai rodos. Lydi. Lyg jau kristų. Kur, kur jie krenta, kokiu reikalu? Pas mamą arba panelę. Pas tėtį arba dėduką. Pas kažką kas paauklėtų. Galiausiai jie ateina pas mane, Liną.  Tarp mūsų užsimezga dialogai. Aš šamanas. Nu ir šiaip, visų galų koks tai pasekėjas.    - Išnešk šiukšles, - šaukia mama.    - Išnešiu – sakau aš.      Man patinka mūsų kiemsargė. Cerberiui irgi. Mes abu einam dažnai pas ją. Kokio velnio? Turbūt to pačio, nuodėmingojo. Po manęs Cerberis. Leisiu jam pasikuisti šiukšlėse. Tos moters prigimtiniuose skuduruose. Tos deivės. Visur ji jam rodėsi. Ta furija. Kreivos rankos. Hipnotizuojantis žvilgsnis. Pagausiu pagausiu, mažiuk, ji šaukdavo ir vydavosi. Mane be kelnių jos kambary. Mažučiame garažėlyje. Mūsų pilyje. Kokčios langų uždangos, kartoninės. Kaip mūsų meilė. Galėčiau kalbėt apie ją. Ilgai ilgai. Kol taptų tokia numyluota. Kaip kad Marijos atvaizdas, akimis bažnyčioje. Mergos šventumas vilioja. Atgraso Vilioja. Atgraso. Mane vilioja. Pažadina. Tokia buvo ir ji, Norvilė. Mano prakeiksmas. Vilė vilė. Viliokė. Paviliok, širdelę. Mane vėlų vakarėlį. Kad mintys taptų geros. Paimk už rankos ir nusivesk į savo šalį. Už mašinos tamsiai violetinės. Ten kur garažas. Važiuojam. Į meilės šalį. Truputį ima niežtėti nugarą. Vėl Cerberio parazitai, nesikeiksiu. Supratingas žvilgsnis. Jam irgi blogai. Parazitam gerai. Kol aš neapsilankau pas gydytoją, o Cerberis pas veterinarą. Nors rodos, mums abiems tiktų pas kurį vieną. Mes viskuo dalinamės. Ir atrodo, Cerberiui nusisekė labiau. Jam niekada negėda. Be to, jo vaistai, stipresni.        Kodėl likimas toks žiaurus? Norvile, gal tu žinai? Tu mano meilė, mano deivė, mano išmintis. Ir tu, o tu laiminga? Laiminga, aš gerai žinau. Už tai, kad aš esu šalia. Aš kaip šešėlis po ąžuolu. Tai bent moteriškumas. Aš kaip alpinistas besistengiantis įlipti į Everestą. Monblaną, bet, kad ten jau visi vaikštinėjo. O Himalajai! Pasimečiau. Bekopdamas pasiklydau. Žvalgiausi į menkus žolynėlius. Kaip laimės spindulius manyje šešėlyje. Sunkiai suprast. Sunkus žmogaus likimas. Tai truputį drebėjau lipdamas. Kur Cerberis? Pakibo ant šakos. Palydėk mane į mirtį. Pasilinksminsim. Ar ne drauguži? Šventimas. Gyvybės. Blogai su ja.    Linas leidžiasi laiptais. Išėjo į kiemą. Štai ir ji Norvilė. Suskaudo lūpas. Ji dirba čia dar tik pirma savaitė. Pirma savaitė. Manęs nepastebi eilinį kartą, šluoja. Ei, mes gi pažįstami. Gimiau žinodamas apie tave. Tai bent tėvai. Norvile, tu dar sužinosi mano vardą. Tai bent paslaptis. Aš šamanas, aš žinau kaip mes gyvensim. Ilgai ir banaliai. O tu dar to nežinai. Palauksim. Norvile. Prašau savęs, būti stipriu. Išmetęs šiukšlių maišą į konteinerį, aš perveriu ją ilgesingu žvilgsniu. Iš konteinerio išlindo Cerberis. Kaip didelė žiurkė. Štai kur anapusinio pasaulio anga. Durys. Au. Į namus pas mamą. Prie Letos upės.        Į butą. Kartais norisi nusiraut plaukus. Ar padaryt ką nors kvailo kaip Prometėjas. Mane kamuoja tos mintys. Į butą pas mamą. Ji žinos. Ji valgyt duos. Kaip kokia Norvilė, menkai sugadinta. Kas gali būt tyriau už kiemsargio etatą. Ar aš elgiausi pašaipiai? Manęs ji nepažįsta ir nepažinos ilgai. Jos bėda. Aš šamanas. Prie stalinės lempos. Bursiu vakaro burtą. Nežinau kaip. Aš šamanas. Krapštau nosį šratinuku. Pasiėmu kuprinę ir einu lauk. Laksto Linas pirmyn atgal. Pas draugą. Tokį. Pas Tristaną, jisai jau trečią naktį geria. Ramus ten pabūsiu. Jį nuodija Izoldos meilė. Pavargau. Nuo meilės reikalų.

http://domas.ath.cx/

"Moterys nori išspręsti nesutarimus, o vyrai trokšta jų išvengti."