kartais atrodo, kad keistuoliai supranta daugiau, ar bent jau įdomiau interpretuoja realybę. o su pačia realybe dar galima pasiginčyti, kuri kurią labiau veikia.

aš nemiegu net miegodama. nebent trumpai ir taip netyčia. galvoju

mąstau Pavasarį. šiandien. popietėj su kava prisėdusi ant laiptų Arkikatedros aikštėje žmonėms ir laikui judant kažkur nuo manęs

mano tylos monologas šiandien balsu tik kosti

kaip kosmonauto žingsniais mėnulyje per žemę

galima būtų parašyti knygą pavadinimu "Žmogus skardinėje". medžiagą galima būtų susirinkti iš kelionių troleibusais

ir dar žalia akyse. bet aš neprieštarauju

haliucinacijos atmerktomis ir užmerktomis akimis

na ir vėl taip...  Pavasaris

Atleiski man, Sauliau-
nespėjau pamilti tavęs kaip dera, laiku.
Myliu per vėlai...

Septyniolika mano saulės dėmių-
taip ilgai, o vėlavau tiktai mėnesį-
tu mirei.

Ar žinai, Sauliau?..
Aš klausau naktimis, ką šaukia širdis.
(Tu taip liepei).

Šaukė ji jau senai, bet
kosmose- vakuumas-
sudėtinga išgirst.

Prisiekiu rudeniu tau-
tikėsiu debesėlio šviesa.
Gal bus mūza vieną dieną ir  mano delne...

Tikiu, kad tu su stygom danguj.
Ten ruduo amžinai.
Pasaugosiu, pažadu, Dievą žolėj.

Mylimas kosmonaute- URA!