Atleiski man, Sauliau-
nespėjau pamilti tavęs kaip dera, laiku.
Myliu per vėlai...

Septyniolika mano saulės dėmių-
taip ilgai, o vėlavau tiktai mėnesį-
tu mirei.

Ar žinai, Sauliau?..
Aš klausau naktimis, ką šaukia širdis.
(Tu taip liepei).

Šaukė ji jau senai, bet
kosmose- vakuumas-
sudėtinga išgirst.

Prisiekiu rudeniu tau-
tikėsiu debesėlio šviesa.
Gal bus mūza vieną dieną ir  mano delne...

Tikiu, kad tu su stygom danguj.
Ten ruduo amžinai.
Pasaugosiu, pažadu, Dievą žolėj.

Mylimas kosmonaute- URA!