Boružėlė pametė tris taškus.
Nebepaneša - paseno..

Šiandien, senukas, kurį prižiūriu, papasakojo man tokį dalyką:

- Greitosios pagalbos automobiliu esu važiavęs vienintelį kartą gyvenime. Tuomet buvau jaunas - septyniolikos metų. Buvau ką tik įstojęs į universitetą. Viena dieną pajutau skausmą pilvo apačioje. Universitete (senukas studijavo modiciną) vienas dėstytojas mane apžiūrėjęs pasakė - tau apendicitas - ir iškvietė greitąją. Vairuotojas pasitaikė linksmas ir paklausė manęs - nori pasilinksminti? Atsakiau - be abejo.

Vairuotojas įjungė sireną!

Išvada, kurią padariau, yra tokia - kiekvieną kartą kai gridžiu prakaukiant greitąją, žinau - tai vairuotojai linksminasi.

Štai ką man papasakojo senukas.
:)

Nežinau kodėl, tačiau man atrodo, kad kai žmogus stovi jo galva visuomet rodo šiaurę.

Gal dėl to, kad žemėlapyje viršus yra šiaurė?

yra geras dalykas, nepaprastai naudingas ir išganingas, bet ją reikia kažkaip sutramdyti, kaip nors pažaboti, bent jau kai kur.
Štai šiandien atsiverčiau žinutes man ir pasimečiau - tas veikėjas man tikrai nėra rašęs! Ir anas! O kas tas toks!?
Pasku pasirodo, kad tai labai individualistiškai ir energingai nusiteikę rašykai, ieškantys naujų pseudonimų...

Komentaras būtų toks - kad netrukdytų bendravimui (t.y. kad bereikalo nekonfūzytų), reikėtų palikti kažką, kas leistų identifikuoti objektą, kaip jau žinomą ir turintį tam tikrą klasifikaciją.

Mmm.. Skamba negerai, tačiau tai svarbu, nes kitokiu atveju gali prisieiti kaskart bendravimą pradėt nuo nulio.

Šiandien kažkodėl prisiminiau dvi eilutes vieno eilėraščio:

Te nulija lietus! Te nulija lietus,
Ir tegul pelenai sužaliuoja!

Ir pasidarė apmaudu - kodėl nepamenu daugiau?

Tada buvau dešimtokas ir lankiau dramos būrelį 16-oje vidurinėje mokykloje. Užupyje (tiesa, mokiausi ir baigiau kitoje Vilniaus mokykloje). Statėme spektaklį pagal vienos lietuvių poetės pjiesę.
Pabandęs prisiminti pjiesės pavadinimą nusivyliau dar labiau - nepavyko.  Nepavyko prisiminti beveik nieko išskyrus dar porą eilučiu - tikriausiai to paties eilėraščio:

Raudoną kortą surandu - širdžių devynakę -
Ant nurūkom ir pelenais apibarstyto stalo.

Visame spektaklyje tebuvo keturi personažai ir keturi aktoriai, tačiau pamenu tik du žmones kurie vaidino be manęs.

Išdavikiška atmintis - juk tą spektaklį statėme pusantrų metų. Pusantrų metų! Tai ne mėnesis, ne du.
Tada pagalvojau - o kiek dalykų nebepamenu visiškai, negrįžtamai - tarsi niekada nebūčiau mokęsis, niekada nebūčiau girdėjęs ar matęs...

Liūdna, ar ne?

Antrą filmą žiūrėt vakar baigiau vėlai. Gal 2 nakties. Peržiūra aišku vyko su alumi, nors ir nedaug jo buvo - tik trys skarbos. Tiesa, vakarienei buvo vyno. Gal todėl jaučiausi apsvaigęs šiek tiek smarkiau nei nuo trijų alaus. Nuotaika buvo gera, o taip pat (kaip dažnai nutinka tokioje stadijoje) mane apėmė nepaaiškinamas darbštumas. Nusprendžiau jog laikas vėl prisėsti prie vieno senai puoselėjamo rašymėlio.
Ir prisedau.
Ir sekėsi gerai..
Na jei jau tiksliai, tai sekėsi tiesiog puikiai - net pats savimi ėmiau didžiuotis - tuoj visiems parodysiu, kaip reikia rašyt cha cha!!!

Šiandien kūrinio dar neatsiverčiau - nenoriu susigadint nuotaikos.

Šiandien palikau 99 komentarą - gražus skaičius. Man atrodo, net gražesnis už šimtą. Toks va va ant ribos. Dar truputėlis, ir ją peržengsi, dar šiek tiek, ir pamatysi, kas kitoje pusėje.
Tik gaila, kad dažniausiai kitoje pusėje būna viskas tas pats. Gal net blogiau, nes viskas kartojasi ir tampa rutina. Tampa akmeniu. Tampa grandine... Ima graužt, šnabždėt į ausį, - o kam? Juk viską jau matei, viską jau žinai. Gal laikas paieškot ko nors naujo?
Ir jei esi silpnas - imi ir meti viską. Ką pasiekei, ką įdirbai. Žmones, kuriuos pažinojai, vietas, kurias mylėjai... Pasilieki gal tik laikus, kurių nepamirši.

Dėl to aš dabar sėdžiu Londone, o ne Vilniuje, kurį myliu. Ir dėl to šiandien pagalvojau - gal pasilikt tą gražią devynetų porą, juk kitoj pusėj žolė nėra žalesnė...

Todėl, kol tikrai nepabaigsiu kūrinio, tol jo nedėsiu. Taškas..
Ne, grečiau šauktukas.

Vot ir bus jums!

Nepagalvokite, kad aš nedraugiškas ar nenoriu bendrauti, taip nėra. Tikriausiai reiktu prisipažinti, kad aš pakankamai žioplas ir tik šiandien pastebėjau, jog esu gavęs žinučių. Blin! Tiesą pasakius, tik šiandien susivokiau, kad ir aš turiu accountą rašykuose :)

Tuo naudodamasis iškart pareiškiu (atsakau į vieną žinutę) - kodel nėra kūrinių... Mmm.. Eea.. Pradėsiu nuo to, kad dar neparašiau nė vieno. Turiu porą pradėjęs, bet nenoriu dėti nepabaigtų, nes nepažadu, jog ta pabaiga bus.
Man nepatinka tokie rašykai, kurie įdeda sprindžio tekstuką, vertą gal 0,75 balo, ir dar pagrasina - "jei gerai įvertinsit - bus daugiau". Todėl ir pats nenoriu taip elgtis.
Yra ir baisesnių variantų - kai kas nors sukuria ir įdeda tikrai kažką puikaus. Prariji apsilaižydamas, o tada lauki pratęsimo.. Lauki.. Dar šiektiek palauki. Tada dar truputi..  Samanom ir kerpėm apaugi, kol supranti, kad tai "gibloje delo".

Ačiū už dėmesį :)