Šiandien kažkodėl prisiminiau dvi eilutes vieno eilėraščio:

Te nulija lietus! Te nulija lietus,
Ir tegul pelenai sužaliuoja!

Ir pasidarė apmaudu - kodėl nepamenu daugiau?

Tada buvau dešimtokas ir lankiau dramos būrelį 16-oje vidurinėje mokykloje. Užupyje (tiesa, mokiausi ir baigiau kitoje Vilniaus mokykloje). Statėme spektaklį pagal vienos lietuvių poetės pjiesę.
Pabandęs prisiminti pjiesės pavadinimą nusivyliau dar labiau - nepavyko.  Nepavyko prisiminti beveik nieko išskyrus dar porą eilučiu - tikriausiai to paties eilėraščio:

Raudoną kortą surandu - širdžių devynakę -
Ant nurūkom ir pelenais apibarstyto stalo.

Visame spektaklyje tebuvo keturi personažai ir keturi aktoriai, tačiau pamenu tik du žmones kurie vaidino be manęs.

Išdavikiška atmintis - juk tą spektaklį statėme pusantrų metų. Pusantrų metų! Tai ne mėnesis, ne du.
Tada pagalvojau - o kiek dalykų nebepamenu visiškai, negrįžtamai - tarsi niekada nebūčiau mokęsis, niekada nebūčiau girdėjęs ar matęs...

Liūdna, ar ne?