Tas jausmas buvo man atsakymas
į klausimus, kurių neklausiau aš,
gyvenimas - lyg knygos rašymas,
kas puslapis, palikt jį vis sunkiau.

O jei nutrūktų laimės siūlas
ar mes numirtume varge?
Bet koks bailus žmonijos būdas,
geriau numirt negu kentėti bėdoje...

Sutryptas mano ego, skambina namo prašydamas pavėžėti...

Nors neieškojau - radau tave,
galėtų taip ir baigtis pasaka,
bet ne...
Nesustoja laikas, liepia man ieškot kažko daugiau,
kažko...
jis neatsotoja ir kasdien kartojo : "Tai dar nepabaiga",
bet kaip suprasti ko, jei atrodo, kad viskas ko man reikia - TU?..

Net jeigu susapnuočiau seną seną pilį,
kurios šešėly vis dar aidi juokas juokdarių,
kažin ar ten atrasčiau auksinę paukščio plunksną,
nors jos ieškojau tūkstančius prabėgusių dienų...

Klausyk, kaip toly aidi ta naktinė muzika
Ji lyg varpelio balsas švelniai apgaubia tave...

Ar keistų ką nors gebėjimas eiti vandeniu? ne. Viskas liktų taip pat. Lygiai taip pat galiu eiti kur noriu dabar. Ir man visai nebūtinas vanduo...

Ėjau gatvės viduriu, nieko nemačiau. Tada pamačiau jį. Jis žiūrėjo į mane. Tiesiai į mane. Ir taip žiūrėti moka tik jis. Visada taip žiūri. Ir pasidarė taip beprotiškai gera, dingo pasaulis. Liko tik jo žvilgsnis.

Ach, mano mylimas Mėnuli...

Ant savo sparnų man atnešei dar tris gyvenimus, bet aš norėjau to ketvirto, kuris iškrito skrendant virš miškų...

Neužmigsiu, kol vėjas atkatos tą paukščio giemę, kurią girdėjome tada abu...

Krenta šilkinis lietus
ant nutilusių rytmečio pievų,
juose vis dar rymo žmogus
neatbudęs iš naktinio miego.

Jo veidą dar gaubia šešėliai
matyti jame lietaus lašas,
ką sapne pakuždėjo jis vėlei
atkartos sielos ašarų takas.