Ištiesk rankas į dangų,
ir jis tau dovanos sparnus.
Paimk juos, išskleisk ir perskrisk visą pasaulį.
Susisliek su vėju, LĖK!
Pajusk nevaržomą laisvę ir skrisk!
Užkopk į aukščiausią kalną ir garsiai sušuk!
Sušuk taip kad visi žinotų jog tu esi, kad laimė išgirstų tave ir neprabėgtų pro šalį,
surastų tave ir tu taptum laimingiausias žmogeliukas visatoje!
                   
                        [mylimo žmogaus kūryba]

matyk ženklus, kurie tave padrąsins
Sykį kalnuose, žliaugiant pasiutusiam lietui ir kabant tirštam rūkui, niekaip negalėjjome rasti žemėlapyje pažymėtos trobelės. Staiga vos akimirkai atsiradęs šviesos pluoštelis tolumoje, tarp pilkų šlapių uolų, blykstelėjo ant kažkokio skardinio paviršiaus. tai galėjo būti ir mažutės trobelės stogas.
Gerdama arbatą ir džiovindama kojines džiaugiausi, kad laiku pažiūrėjome į dangų ir akimis pasekėme duotą ženklą.
Žengdama žingsnį nežinai, kas laukia toliau: Jauki šilta svajonių trobelė ar tiesiog spindinti, niekam nereikalinga šiukšlė. Bet blogiausia, kad nieko apie ateitį nenutuoki net tuomet, kai nutari palaukti lietaus pabaigos ir bent kol kas niekur nebežengti. Ne viskas yra tavo rankose. Kai kas, galintis pakeisti paprastą dieną į stebuklą, slepiasi širdyje. Man patinka iš kažkur giliai iškapstyti savo vidinį balsą ir su juo ginčytis. Tas mielas neprijaukinamas nenaudėlis visada galvoja priešingai nei aš, ir iki šiol naišku, kaip mums pavyksta susitarti ir miegoti vienoje lovoje...
Jo įkyrus burbenimas nuskamba kaip ženklas, kad kažkas ne taip. Vadinasi, žmogus, kuriam galbūt kažkada norėčiau patikti, nenusišypsos džiagdamasis tuo, ką dabar padariau.
Patinka tylius, švelnius ir beveik nepastebimus pritarimus - mažą paukščiuką, kuris atskrido į lasyklėlę duonos trupinių ir ten paliko snape atsineštą džiovintą abrikosą, gražų sapną, kai užmigau verkdama iš pačio juodžiausio pavydo, o atsibudau tarsi paguosta švelniausių žodžių, ar ežere rastą paskendusį banknotą, kai toli toli nuo namų sėdėjau viena, liūdna ir visai be pinigų.
Viskas bus gerai ar viskas bus blogai? Dažnai gyveni bijodama, kad kažką padarei ne taip. Net būdamas stipriausias dairaisi padrąsinimo. Vos užuodžiamo, paliečiamo, matomo. Bet tikrai skirto tau. NEBIJOK JĮ PASTEBĖTI.
                                              [Jurga]