Miela mano mergužele, mikliai rodai arba rodai!

pataisykim sveikatelę, oj oj oj, po gramelį po šlakelį, ojojojoj oj...

einam su manim pašokti smagujį kočelo šokį!

Uždenk akis delnais kaip kadaise,
Kai lakstėm kojom basom po pievą.
Liūdėjom vakarais, nes norėjom,
Pabūti nors minute ilgiau.

Juk buvo verta pabandyt dar kartą,
Meilė tai stebuklas, mes ir vėl kartu.
Juk buvo verta pabandyt dar kartą
Žodžiai dar nematė gražesnių jausmų.

Su tavim aš meilę suradau, pažinau tave,
Ir dieną naktį tavęs ieškojau.
Nepamiršau tavęs, mūsų meilės,
Nepamiršau neivienos dienos.

Juk buvo verta pabandyt dar karta,
Meilė tai stebuklas, mes ir vėl kartu.
Juk buvo verta pabandyt dar kartą
Žodžiai dar nematė gražesnių jausmų.

Galbūt ne aš ir ne tu,
Pasaulį sukam ratu
Bet mudviem visvien gera.
Ir gal visai nesvarbu,
Kiek mes praleidom dienų
Tu vėl šalia.

Mes ir vėl kartu...

Ir gal visai nesvarbu,
Kiek mes praleidom dienų
Nepamiršau nei vienos dienos.

Hey, nuostabi diena,
Ir pavasaris jau čia,
Imk akimirką dangaus,
Kaip ir tavo akys ekremaliai nuostabaus...
Kam tau skęsti nevility?!
Juk pavasaris arti,
Pavasaris arti arti arti,
Pavasaris jau čia!!!

Yahooo... aaaaa...
Pavasaris arti!!!
Yahooo... aaaaa...
Pavasaris jau ča!!!

Hey, akimirka trumpa,
Ir ištirpsiu lietuje,
Atsisegus paltą,
Aš šypsausi,
Nes diena labai gera!!!

Yahooo... aaaaa...
Pavasaris arti!!!
Yahooo... aaaaa...
Pavasaris jau ča!!!

Nieko gero nematau
aš šioj žemėj, bet tuojau
pakilsiu virš debesų.
Sveikinu, tave dangau, -
pulką angelų matau,
bet vienas jų žiūri į mane.

Angelas vienu sparnu,
su viena koja, su viena ranka.

Pusė angelo - šviesa,
o kita juoda tamsa,
argi nieko ji tau neprimena?
Pusė angelo - šviesa,
o kita juoda tamsa,
argi nieko ji tau neprimena?

Angelas vienu sparnu,
su viena koja, su viena ranka.

Skauda. Akys vis krypsta į sukręšėjusio kraujo dėmes ant suknelės. Ji buvo graži ir puošė mane. Dar pamenu, kai netyčia apsitaškiau braškių uogine. Tuomet galvojau, kad baisiau būti nebegali. O dabar ištįsi kraujo kręšuliai, žudančiai raudonos spalvos dėmės. Vėl skausmas. Bijau pažvelgti į save, į tai kas liko iš manęs. Aš - ne žmogus, bet aš ir ne angelas. Padaras vienu sparnu. Kitą teko paaukoti idealams. Galėjau neleisti? Abejoju. Jie visuomet ir visur viską sužino, jie visuomet atlieka savo darbą iki galo, nepalieka klaidų. O ką aš galėjau padaryti? Tik paklusniai nuleisti galvą ir ištiesti sparną. Jie neklausinėjo ir neaiškino - darbas nelaukia, viskas vyksta greitai. Vėl aštrus dieglys nupurto dešiniąją pusę. Kojos sulinksta, aš parklumpu ir keliais atsiremiu į aštriabriaunius akmenis. Kaskart vis sunkiau. Ant žemės guli plunksna. Ne, čia ne plunksna, tai - tik tai, kas liko ją išniekinus. Vėl jaučiu ir matau tą patį - kaip krenta plunksnos. Jaučiu, kad mane apleidžia dalis jausmo, dalis minties, dalis manęs. Pasuku galvą - sparnas jau nebe tas, dabar jis tik mėsos gabalas, baltos plunksnos - nebe debesų ašaros, tik eritrocitų prisigėrę padarėliai. O vienas iš jų, užduoties vykdytojų, nykiai nusižiovaudamas nusispjauna ant mano buvusio sparno - puikus darbas. Ir vėl skausmas. Atsikeliu tuščia širdimi, nes sunaikino kelius į ją. Angelas vienu sparnu eina. Be kelio. Jis tik eina. Jis neturi kur, nežino kodėl. Angelas vienu sparnu - nei žmogus, nei angelas.

Kai nubus drugys,
Vėjas tau sakys.
Saulės nebebus,
O širdyje lietus.
Mėnulio akimis
Tau paslaptį sakys...
Ir dings tas liūesys,
tas liūdesys.

Tik man palik savo skausmą ir meilę
Tik man palik savo liudesį man...

Kai nubus drugys,
Vėjas tau sakys...
Saulės nebebus,
O širdyje lietus...
Mėnulio akimis
Tau paslaptį sakys...
Ir dings tas liūesys,
tas liūdesys...

Tik man... palik savo skausmą ir meilę...
Tik man... palik savo liudesį man...