Angelas vienu sparnu

Skauda. Akys vis krypsta į sukręšėjusio kraujo dėmes ant suknelės. Ji buvo graži ir puošė mane. Dar pamenu, kai netyčia apsitaškiau braškių uogine. Tuomet galvojau, kad baisiau būti nebegali. O dabar ištįsi kraujo kręšuliai, žudančiai raudonos spalvos dėmės. Vėl skausmas. Bijau pažvelgti į save, į tai kas liko iš manęs. Aš - ne žmogus, bet aš ir ne angelas. Padaras vienu sparnu. Kitą teko paaukoti idealams. Galėjau neleisti? Abejoju. Jie visuomet ir visur viską sužino, jie visuomet atlieka savo darbą iki galo, nepalieka klaidų. O ką aš galėjau padaryti? Tik paklusniai nuleisti galvą ir ištiesti sparną. Jie neklausinėjo ir neaiškino - darbas nelaukia, viskas vyksta greitai. Vėl aštrus dieglys nupurto dešiniąją pusę. Kojos sulinksta, aš parklumpu ir keliais atsiremiu į aštriabriaunius akmenis. Kaskart vis sunkiau. Ant žemės guli plunksna. Ne, čia ne plunksna, tai - tik tai, kas liko ją išniekinus. Vėl jaučiu ir matau tą patį - kaip krenta plunksnos. Jaučiu, kad mane apleidžia dalis jausmo, dalis minties, dalis manęs. Pasuku galvą - sparnas jau nebe tas, dabar jis tik mėsos gabalas, baltos plunksnos - nebe debesų ašaros, tik eritrocitų prisigėrę padarėliai. O vienas iš jų, užduoties vykdytojų, nykiai nusižiovaudamas nusispjauna ant mano buvusio sparno - puikus darbas. Ir vėl skausmas. Atsikeliu tuščia širdimi, nes sunaikino kelius į ją. Angelas vienu sparnu eina. Be kelio. Jis tik eina. Jis neturi kur, nežino kodėl. Angelas vienu sparnu - nei žmogus, nei angelas.