Ūkanotame ryto guolyje - bitės sparnelis. Medumi kvepiantis. Nedrąsiai dedu jį į Tavo rytmetinį delną... Tai dalelė manęs... Žalių akių žaliu žvilgsniu kviečiu Tave į liepų alėją pašokti gėlių valso, bet... laikas nuskęsta skubėjime. Išeiname, kad vėl sugrįžtume į liepų alėją...

Nenaudėlis rytas pakišo man koją. Sutrupino šypseną į poros dydžio trupinius. Nesurinkau...  Rūke nuskendo "Labas rytas, Mielasis"... Ech, taip nutinka, kai naktį sapnuoju ledinius vilko dantų karolius... Kai į delnus nebetelpa sužvarbusios pūstažandės snaigės...
Mylimasis, paklausyk, sidabrinėmis lango stygomis atiteka mano juokas. Lengvas lyg vaiko... Paklausyk... Ar girdi?

Gyvenimas pakvipo
Šaltalankio uogomis,
Gyvenimas suplyšo
Kaip voratinklis.
Gyvenimas juokingas
Kaip karalius nuogas
Ir šventas
Kaip sekmadienis.

nerandu savo akių... pamečiau Geltonojoje dykumoje.
vėl pusto...

…pirštai nuslysta sudrėkusiu lango stiklu…Gal nuo ašarų…Slepiu liūdesį raudonojo  vyno butelyje. Klausausi tylos. Lyg Bethoveno “Elizai”…
Jis išslinko iš po kamščio lyg šešėlis. Nepastebėjau…
Nerimas vėjo balsu stūgauja ant vienišo namo stogo.
Vis dar laukiu.
Užsiplikau liepžiedžių arbatos mėlyname puodelyje įskilusia ąsele. Geriu. Jaučiu kaip karštas skystis slysta žemyn.
Liūdesys lyg ištikimas šuo išsitiesia šalia. Jo akių vyzdžiai – jau mano akių dugne.
Nevaišinu jo arbata. Nenoriu, kad ilgai užsibūtų…
Laukimas.
Grįžimas.
Besisukančio rakto girgždėjimas spynoje.
Skruzdėlinių adatėlių dilgsėjimas kūne.
Pirštų žaismas spalvotų plaukų sruogose.
Prisiglaudimas.
Žodžių trupiniai ant pagalvės.
Šalia besiilsinčios Tavo rankos. Stiprios. Švelnios. Mylimos.
Vėl tyla…Vėl Bethoveno “Elizai”…

Mes jau trise. Tik atrodo lyg būtume dviese: aš ir liūdesys. Apkloju jį melsva antklode. Iki tol, kol išauš kita diena…
Ryte jis manęs paprašo liepžiedžių arbatos.

baltu sakuros rūbu pasidabinusi...
lietumi kvepianti
beriu rūko trupinius į Tavo sielą...
o ant mėnulio pusės jau šešetas kabo...

baltu drebulės drebėjimu ateisiu į Tave...