Buvom porą dienelių ten, kur esama labai daug vandens – prie jūros.

Autobusas išvyko ankstų šeštadienio rytmetį, tad apie 10 val. ryte jau išropojome visi trys (aš, mama ir Andrius) į Klaipėdos autobusų stotį.  Nusipirkome iš karto bilietukus grįžti į namus ir patraukėme ieškoti kavinės, kur galėtume išgerti rytinės kavos, ir parduotuvės, kad maisto nusipirktume. Radom ir viena, ir kita. Tik kavinė žadėjo atsidaryti po valandos, tad tiesiog apsipirkom ir patraukėm ieškoti transporto, kuris nuvežtų mumis į Girulius... Dangus tuo metu jau buvo kiek apskiniaukęs ir mums bekuduliuojant kažkur nuo geležinkelio stoties ėmė palengva lašnoti lietus. Ėjom nepatogiai, apsikrovę nešuliais... Tai netoli stotelės, kur turėjo važiuoti mums reikalingi autobusai, ėmėm ir susipešėm su mama. Susipešiau aš su mama, o Andrius tiesiog ėjo priekyje ir tyliai griežė dantį ant mūsų abiejų. Susipykusios pasiekėm stotelę, susipykusios atvažiavom į Girulius ir jau poilsiavietėje ėmėm bendrauti taikiai. Tiesa, po pusvalandžio taikaus bendravimo vėl susiriejom, bet labai trumpam.
...Galų gale, kai daiktus išsikrovėm, išgėrėm kavos ir sušveitėm pusryčius,  patraukėm į pajūrį... Oras buvo apniukęs, tačiau šiltas. Pasivaikštinėjom, pasifotografavom ramut ramutėlės jūros fone... Dar išgėrėm alaus paplūdimio kavinėje (kur mus tučtuojau apspito mažosios draugės – vapsvos – ir nedavė ramybės, o galiausiai viena iš jų įgėlė mamai) ir grįžom į savo nameliuką pietauti. Po pietų nusprendėm pasnausti, o kai pasnaudėm lijo lietutis. Su skėčiais iškeliavom į paplūdimį ir, kadangi lietus sustiprėjo, šiek tiek pasėdėjom kavinėje po stogu. Ir neužilgo parkulniavom į namuką ilsėtis – lietus nė nemanė nustoti lijęs...   
...Kita diena buvo ypač pasisekusi – saulutė dailiai švietė, danguje sklaidėsi debesys, o jūra tingiai raitė nedideles putotas bangas... Po pusryčių išsiruošėme į pajūrį. Vaikštinėjom, drypsojom kopose... Ir vėliau, kadangi mama pasakė nebuvusi Jūrų muziejuje, išvažiavom ten. Prieš tai suvalgę skanius pietus netoli esančioj kavinėj. Mums baigiant pietauti, prisistatė toks katinėlis, kuris vaizdavo itin meilų ir išsikaulijo iš mūsų šiek tiek mėsytės. Ir bulvytę suvalgė katinėlis, kai suprato, kad daugiau iš mūsų mėsos nebus. O kai baigėm pietus, tasai katinėlis apėjo dar kelis staliukus... 
...Ir, kaip minėjau, keliavom iš Klaipėdos kateriu Jūrų muziejun. Kelionė kateriu ypač patiko Andriui. Visokių laivų buvo ir pan. prašmatnybių. Jūrų muziejuje paspoksojom į visokiausias žuveles, krevetes, jūrų ežius, ruoniukus ir kitokius jūrių gyvius... Ir, vietoje planuotos kelionės į Smiltynės paplūdimį, parplaukėm kateriu atgal į Klaipėdą. Čia šiek tiek apspirkome ir atgal į Girulius... Oras kiek atvėso, apsiniaukė, bet nelijo. Vakare tūnojom prie jūros iki sutemų...
...Paskutiniąją dieną su visais bagažais atėjom pabūti prie jūros. O šioji labai aktyviai raičiojo ypač piktas ir didokas bangas su gausybe baltų purslų... Gražus reginys buvo. Mama susigalvojo išsimaudyti, nors orelis tikrai ne šiltas buvo, o ir vandens temperatūra +8 laipsniai tik... Andrius nulipdė šlapio smėlio unitazą su š*** pilimi ir labai tuo džiaugėsi... O aš tuo tarpu šmirinėjau su fotoaparatu. Gaudžiau piktąsias bangas, mamą jose strakaliojančią, Andrių su unitazu, akmenėlius ir t.t.
...O kai susiruošėm išvažiuoti į Klaipėdą, ėmė rimtai pliaupti lietus. Taip ir prapliaupė visą buvimą Klaipėdoje, visą kelią į namus lijo ir lijo... Ir buvo liūdna.

Dabar mums abiems po 24 :)

...šis rytas saulėtas. Bet vėsokas. Ruduo kažkur lėtai, bet užtikrintai kraunasi lagaminus. Ateis pas mus. Traškėsim sausais lapais...

...o dabar vyšniomis ir vasaros likučiais gyvi esam. O mano žmogus gimė iš vyšnių. Tiksliau, gimė iš moters, bet nuo vyšnių. O aš pati, matote, per sniegus ir pūgas į pasaulį atėjau. Taigi gimė jis, o aš dovanas dvi dienas įteikinėju. Vieną dovanėlę Katinėlis iškaulijo iš manęs anksčiau laiko – pirmadienį. Šioji buvo praktiška dovana. Diržas. Antradienį, besibastydama po Vilniaus senamiestį, prisirankiojau nepraktiškų, bet ypač mielų dovanyčių: žuvytę ant kaklo, molinį peliuką ir molinį pelėdžiuką (tokį nedidelį, kad peliukui nebūtų baisu) ir pati geriausia dovana, užtikta visai netyčia – spalvota knygutė apie mešką su dideliu užpakaliu ir geltonom kelnėm, kuri ieškojo medaus. Vakar ir įteikiau. Taip jau knietėjo parodyti ką gero radau. O gimtadienis tai ryt.  Na, ir kas. Kam atidėlioti gerus dalykus. Ir geras dovanas.

Ir apskritai. Stogelis mano nuvažiavęs. Radau terapiją – šmirinėjimas po senamiestį. Pavaikštai ir prisimeni, kaip čia viskas gražu. Ir ramiau pasidaro. Vakar vat prisėdau kavinėj Užupy, ant Vinelės kranto, išgerti kavos. Apačioje triukšmingai tekėjo upelė. Kitoje pusėje, betonuotos krantinės viršumi, prakiceno laibas juodulis katinas. Žemiau niūriai kiūtojo undinėlės skulptūra. Katino žvilgsnis šitos niūrybės nepasiekė – jis buvo mestelėtas kavinės link, greičiausiai turėdamas minty  ten esančią virtuvę...

...dabar rytais švelniai dvelkteli rudeniu. Ir dienos pilkos, ir lietus dažnai ant mūsų pratrūksta. O pajūry, sako, saulelė spinduliais švaistosi :) Norėčiau, kad ir šį savaitgali toji saulė šilumos nepagailėtų.

O mūsų kaimynai iš gretimo buto (tie jauni žmonės) turi namie du katinus. Tik neaišku ar ten katės, ar katinai... Su kaimynais mes bendraujam tik tiek, kad pasisveikinam... Tai nežinau :) Anksčiau buvau nužiūrėjusi, kad pas juos gyvena pilkas kačius. Jį pavasarį išleisdavo pasivaikščioti laukan. O kartais jis būdavo balkone. Tada mes net žiūrėdavom vienas į kitą :) O užvakar iškišau snukelį pro balkoną pakvėpuoti vėsiu vakaro oru ir pajutau, kad į mane kažkas žiūri. O čia, kaimynų balkone, tupi juodas, maždaug 3 mėnesių katinukas. Staiga šis katinukas sumanė pasivaikščioti balkono krašteliu. Pakviečiau Andrių pasižiūrėti. Mes šiek tiek išsigandom, kad juodasis kačiukas nenudribtų žemėn, nes ne ypač vikriai jis lipo. Ir dar įsitaisė tupėti ant kraštelio, dailiai aprietęs uodegele kojytes... Tada aš jį nufotografavau     Ir kol jis nenurėpliojo nuo pavojingos vietos, tol negrįžau kambarin. Maža ką – dar būtų nukritęs.

Kniau. Mes, katės, mokam tupėti ant balkono kraštelio dailiai kojeles uodega aprietusios.

Ežio spygliai šį rytą buvo visai maloniai nusiteikę. Nenorėjo badytis, norėjo raivytis ;)

Šiandien rytą man norėjo įkąsti labai spygliuotas ežys.

Vakar buvo pavykusi sekmadienio popietė Antakalnyje. Tokiam kieme, pilnam žolių, medžių, krūmų, gėlių bei pilkų debesų, rasos lašų ir mažo šunelio norų užantspauduoti murzinomis letenomis tavo ką tik nuo skalbinių virvės džinsus :)

Šeštadieniais vidurdienis pavirsta rytu. O pasaulis, kai žiūri pro langus, atrodo toks didelis, aukštas, platus - nors dangaus nedaug matyti. Tik plytos, langai ir daug daug daug žaliuojančių medžių...