Tą dieną aš palaidojau save. Atsisėdęs ant minkštais šiųmečiais pušų spygliais nukloto suklypusio suolelio, aiškiai per siauro ir per žemo ( bene kapinių patogumais kas rūpinsis? ) , žvelgiau tarytum užhipnotizuotas į vieną pilką kapo tašką. Pilkais mažais taškais nusėtas buvo visas kapo kauburys, bet aš išsirinkau patį centrinį, šerdinį. Žvelgiau ir tylėjau ( o ar galėčiau į ką nors prakalbti tokioje vietoje?) . Veržlų pasadoblį žaidė dvi geltono vaško žvakės- liepsna šen, liepsna ten, gracingas vėjo įkvėptas ugnies lyžtelėjimas per žemėtą šoną. Kandelos savo istorijas taip viena kitai pasakojosi gerą valandą. Be žodžių, be akių, be pojūčių, tik karšligiška esybe ir troškimu išreikšti save tvilkė viena kitą. O mano mintys šokinėjo kaip tos liepsnos. Grubiai, negracingai, nesilaikant vienos siužeto linijos- taip vystėsi, su skausmu iš užslopintos sąmonės veržėsi prisiminimai. Rugiais vilnijo, krykštavimu aidėjo nebūtos vasaros momentai. Dilgčiojo kažkur pašonėje, prisiminus minkštas lūpas, grybšelėjimus už skruosto, mažyčius traukinukų reisus per visą kūną- šiaurinė stotelė, pietvakarinė stotis, pusiaukelės vingiai. O aš tik linguodamas suolą šaukiausi lietų, apvalantį kūną. Ir lijo dideliais lašais ant suolo krašto, ant pilkais taškais išmarginto kapo, ant įlūžusių pušų, tik virš mano galvos tvyrojo tyla, nebūtis, jie neleido net tai malonei- lietui- palaiminti manęs. Jie griežti ir nepermaldaujami, jie mažučiai mano dievai. Jie supylė man kapą, įmerkė kojas į plaukiančią žemę, prisakė niekados nebrandinti savęs, užmiršti, palaidoti mudu. Štai ir laidoju aš šiandien save, suvyniotą į šviesulingą rugpjūčio dangų. Sudiev, nebegrįšk. 08 28.
[c] baisingai siaubu :) [/c]
[c] baisingai siaubu :) [/c]
kaip seniai čia lankiausi, keista vieta tas rašykas- nebetraukia taip, kaip iš pat pradžių.
skambant Tiga 3 weeks
[c] kaip seniai čia lankiausi. keista vieta tas rašykas. nebetraukia taip, kaip anksčiau.
skambant Tiga 3 weeks [/c]
Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po 40-ties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Čia gyveno jo ieškomas Išminčius.
Nesutikęs šio žmogaus, mūsų herojus įžengė vidun ir čia, puikioje salėje, išvydo didžiulį sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi žmonės, kitame orkestras grojo švelnias melodijas. Ir dar stovėjo stalas, apkrautas įmantriausiais tos šalies valgiais. Išminčius kalbėjosi čia su vienais, čia su kitais, ir jaunuoliui teko pralaukti keletą valandų, kol atėjo jo eilė.
Išminčius, atidžiai išklausęs vaikiną ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
- Tik norėčiau tavęs paprašyti vienos paslaugos, - pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais- aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
- Taigi, - klausia šis, - ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
- Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus, - tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrunius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilų gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
- Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau atu įdavęs?- tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
- Tai va, - pasakė Išminčius, - galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.
– Ežiuk, ar tu kada nors klauseisi tylos?
– Klausiausi.
– Ir kaip?
– Ogi nieko. Tylu.
– O aš mėgstu, kai tyloje kas nors juda.
– Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.
– Na pavyzdžiui, griaustinis, – pasakė Meškiukas
Kai Rudnosiukui pasidarydavo liūdna gyventi, jis nekišdavo pirštų kur nereikia, o nueidavo pas Ežį ir sakydavo:
— Ežy, ežy, man liūdna!
Ir liūdnumas praeidavo. O kai Rudnosiukas galvodavo, kad mirs, jis irgi nueidavo pas Ežį ir sakydavo:
— Ežy, ežy, aš mirsiu!
Ežys paprastai klausdavo "Kada?", o po to pridėdavo "O gaila" arba "Na, gerai", — žiūrint, kokia jo nuotaika būdavo. Ežys turėjo du neišsenkamus jausmus— gailesčio ir humoro arba satyros. Tai Rudnosiuką gelbėdavo nuo mirties. Ežys buvo nemirtingas.
Bet vieną kartą Rudnosiukas numirė Ežiui nieko nepasakęs. Ežys atėjo į šermenis ir pasakė:
— O gaila!
Tada Rudnosiukas atsikėlė ir tarė visiems:
— Gražus buvo gyvenimas!
Ir visi kaipmat pralinksmėjo. Net Rudnosiukas buvo toks linksmas, kad nebenumirė.
O Ežys išėjo namo, nes jau buvo vėloka. Apie devynias...
mano dienos ir naktys žaidžiant gyvenimą
meilės gėlė- rožė. po trijų dienų nukrenta lapeliai ir turi bjaurų spygliuotą padarą.
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11[iš viso: 105]
|
|
|