rašyk.lt: Dienoraštis / Merlina / mano mažyčiai dievukai. (insomnia)

Tą dieną aš palaidojau save. Atsisėdęs ant minkštais šiųmečiais pušų spygliais nukloto suklypusio suolelio, aiškiai per siauro ir per žemo ( bene kapinių patogumais kas rūpinsis? ) , žvelgiau tarytum užhipnotizuotas į vieną pilką kapo tašką. Pilkais mažais taškais nusėtas buvo visas kapo kauburys, bet aš išsirinkau patį centrinį, šerdinį. Žvelgiau ir tylėjau ( o ar galėčiau į ką nors prakalbti tokioje vietoje?) . Veržlų pasadoblį žaidė dvi geltono vaško žvakės- liepsna šen, liepsna ten, gracingas vėjo įkvėptas ugnies lyžtelėjimas per žemėtą šoną. Kandelos savo istorijas taip viena kitai pasakojosi gerą valandą. Be žodžių, be akių, be pojūčių, tik karšligiška esybe ir troškimu išreikšti save tvilkė viena kitą. O mano mintys šokinėjo kaip tos liepsnos. Grubiai, negracingai, nesilaikant vienos siužeto linijos- taip vystėsi, su skausmu iš užslopintos sąmonės veržėsi prisiminimai. Rugiais vilnijo, krykštavimu aidėjo nebūtos vasaros momentai. Dilgčiojo kažkur pašonėje, prisiminus minkštas lūpas, grybšelėjimus už skruosto, mažyčius traukinukų reisus per visą kūną- šiaurinė stotelė, pietvakarinė stotis, pusiaukelės vingiai. O aš tik linguodamas suolą šaukiausi lietų, apvalantį kūną. Ir lijo dideliais lašais ant suolo krašto, ant pilkais taškais išmarginto kapo, ant įlūžusių pušų, tik virš mano galvos tvyrojo tyla, nebūtis, jie neleido net tai malonei- lietui- palaiminti manęs. Jie griežti ir nepermaldaujami, jie mažučiai mano dievai. Jie supylė man kapą, įmerkė kojas į plaukiančią žemę, prisakė niekados nebrandinti savęs, užmiršti, palaidoti mudu. Štai ir laidoju aš šiandien save, suvyniotą į šviesulingą rugpjūčio dangų. Sudiev, nebegrįšk. 08 28.

2007-02-05 19:14

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Meniu

Naujausi

Papildyti

Apie autorių

Autoriaus dienoraštis

RSS