Priestai buvo zinute, o dienorastis cia nei prie ko. Va taip vat. Naujas dizainas be rysio

Permainos drastishkos ir draskancios, bet reikia. Kiek gi galima zaist smelio dezej, kurioj jau net smelio nebeliko. Siandien su Tomu tikiuosi apie tai pasneket. Tikiuosi supras, o jei ne nuo to blogiau tik jam... Nesiruosiu baigt su jais bendraut ar matytis. Tiesiog reikia suprast kad ju gyvenimas savu, o mano savu keliu ciuozia ir susikerta vis reciau. Dabar karta per savaite, po to karta i menesi i metus, po to tik per vestuves, krikstynas, laidotuves...

ateina laikas daiktus vadinti tikraisiais vardais...

Keistas dalykas sapnai... Nesu linkusi ju sureiksminti ar kazkaip ypatingai analizuoti bet sis iskalbingas buvo. Saukiu zmogu vardu, saukiu, o jis tik klauso ir ziuri i mane bukom akim. Paskui nusisuka ir nueina... Beveik kaip gyvenime...

Jūs per silpni, todėl kalti.

Tokie jau esam sutverti.

          Is roko operos "Jūratė ir Kastytis"


Puikiai suprantu ka reiskia sitie zodziai. Mes is tiesu esam pernelyg silpni ka nors pakeisti, todel ir kankinames tame uzdarame savo minciu rate. Neissiverziam is jo todel niekur ir nenueinam. Tik mastom, mastom, mastom... Viena drauge pasake, kad zmones yra triju kategoriju: vieni nemasto visiskai, kiti masto trupuciuka, o tretieji neveikia nieko kito tik MASTO. As pasak jos priklausau pastarajai kategorijai. Taciau nuo penktadienio juk apsisprendziau kad daugiau nemastysiu, o gyvensiu taip kaip gyvenasi... Vat. Tik idomu kiek ilgai tempsiu???

Vienatvė bergždžia, Liuče. Ji reikalinga tik apsivalymui. Visu kitu reikia dalintis
                "Liučė čiuožia"

Taip viskas įsirėžia iki skausmo
Ir nieko nebegalima išimt:
Nei delno su pirmom zibuoklem,
Nei akmenio pataikyto širdin.

Čia ir vasarvydžiai meduoti
Ir speigo baltas laiškas ant langu,
Ir lapkričio lietaus stikliniai žodžiai
Ir virpesys beržyno žalzganų ūkų...

Kiekviena diena, kiekviena prakeikima-
As viska saugau, viską aš nešu
Vienatvėjas vėjas užplaka ir nutupia
Man ant peties vyturėliu mažu

Kažkam laikau ir delną su žibuoklem
Ir akmenį, pataikytą širdin...
Ir vyturį - mažytę savo dainą-
Man niekas nieko negales atimt.---

                                            J.Degutytė

Ziauru kai suvoki, kad tas meshlas kuris vyksta - tai ne zaidimas ir ne vaidinimas. Tai tavo gyvenimas, kurio atgal neatsuksi, neatnaujinsi, ir dar - jis vienas vienintelis ir gaila, kad sumautas:( Tas jausmas nepakeliamas. Ziuriu i savo mama kurios gyvenimas jau 50 m. kaip nevykes nenusisekes ir net nezinau kaip ja guost, nes pati iki kaulu smegenu bijau, kad tai paveldima. Geriau kartais net negalvot nes kai kurios mintys paprasciausiai pernelyg baisios

Ir išsiveda kvailys karalaite i vergove