Ziauru kai suvoki, kad tas meshlas kuris vyksta - tai ne zaidimas ir ne vaidinimas. Tai tavo gyvenimas, kurio atgal neatsuksi, neatnaujinsi, ir dar - jis vienas vienintelis ir gaila, kad sumautas:( Tas jausmas nepakeliamas. Ziuriu i savo mama kurios gyvenimas jau 50 m. kaip nevykes nenusisekes ir net nezinau kaip ja guost, nes pati iki kaulu smegenu bijau, kad tai paveldima. Geriau kartais net negalvot nes kai kurios mintys paprasciausiai pernelyg baisios